Šventasis Tėvas Afrikos vyskupams: Afrikos yra vilties kontinentas; teatgimsta garsioji Aleksandrijos mokykla

Ketvirtadienio vakare popiežius Benediktas XVI susitiko su Specialiosios Vyskupų sinodo tarybos Afrikai nariais, atstovaujančiais visame kontinente esančiai katalikų Bažnyčiai.

Šventasis Tėvas nuoširdžiai sveikino kardinolus ir vyskupus, primindamas savo žodžius, jog „Afrika yra vilties kontinentas“. Popiežius dėkojo ganytojams už jų indėlį ruošiant „Lineamenta“ ir „Instrumentum Laboris“, dokumentus-gaires, ateinantį spalį vyksiančiai II-ajai Vyskupų Sinodo asamblėjai, skirtai Afrikai. Ganytojai, anot popiežiaus, paliudijo didelį Bažnyčios Afrikoje dinamizmą ir taipogi išryškino iššūkius, kuriuos Sinodas turės ištirti.

Popiežius Benediktas XVI, kalbėdamas apie Afrikos kontinentą krikščionybės istorijoje, priminė, jog Jėzus, dėl liūdnų aplinkybių savo gimtojoje žemėje, gyvenimo pradžioje buvo prisiglaudęs šiame žemyne, kuris jam suteikė maistą ir apsaugą. Dievo Sūnaus fizinis apsilankymas Afrikoje pašventino šį žemyną, palikdamas giliai jo širdyje sėklą, kurį išdygsta tai vienur, tai kitur, nepaisant permainingos žmonijos istorijos. Afrikiečiai tuo tikrai gali didžiuotis, medituodami šitą pirmąjį Jėzaus žmogiško gyvenimo kelio etapą gali atrasti jėgų išlaikyti kartais tokią sunkią kasdienybę.

Pasak Šventojo Tėvo, tarp Afrikos ir krikščionybės egzistuoja labai seni ir gilūs ryšiai. Patristinė tradicija sako, kad evangelistas Morkus atvyko į Aleksandriją ir čia liudijo apie paskutinįjį Kristaus žemiškojo gyvenimo etapą, apie mirtį ant kryžiaus, kad „kiekviena kalba būtų skelbiama: Jėzus Kristus yra Viešpats, Dievo Tėvo garbei“. Geroji Naujiena sparčiai plito Afrikos šiaurėje, iškeldama tiek žymių kankinių, tiek didžių teologų.

Dar vėliau, dėl istorinių peripetijų, krikščionybė išliko tik Afrikos šiaurės rytuose. Tokia padėtis tęsėsi maždaug tūkstantį metų, kol XV-XVI amžiuose į Afriką neatvyko kelio į Indiją ieškoję europiečiai. Taip Afrikos tautos vėl sutiko Kristų, pirmiausia pajūrio teritorijos. XIX ir XX amžiuose į Afrikos kontinentą atvyko daug misionierių ne tik iš Vakarų, bet taip pat iš Lotynų Amerikos ir Azijos. Anot popiežiaus, jis nori juos pagerbti už besąlygišką atsakymą Viešpaties kvietimui ir uolumą, tačiau taip pat prisiminti neatskiriamus misionierių palydovus – afrikiečius katechetus. Būtent pasauliečiai katechetai, moterys ir vyrai, mokėjo Dievo žodžio šviesą savo tėvų kalba atnešti į brolių ir seserų širdis.

Pasauliečiai katechetai mokėjo parodyti Dievo žodžio druskos skonį, atskleisti sakramentų šviesą. Jie lydėjo šeimas, drąsino kunigiškus ir vienuoliškus pašaukimus, siejo bendruomenes ir vyskupus. Šventasis Tėvas pažymėjo, kad afrikiečių pasauliečių dėka krikščioniškoji tradicija buvo inkultūruota Afrikoje, duodama nuostabių vaisių. Tad galima sakyti, jog afrikiečiai evangelizavo afrikiečius. Primindamas ne tik praeityje, bet ir šiandien dirbančius katechetus, popiežius jiems linkėjo jų pirmtakų uolumo, tos pačios drąsos ir gausios Dievo palaimos.

Apžvelgdamas plačiau dabartinį istorijos periodą, popiežius sakė, jog Afrikos pilietinės istorijos esminis įvykis yra nepriklausomybės atgavimas ir nacionalinių tapatybių kūrimas, kuriame dalyvavo ir Bažnyčia, kurios pačios gyvenimą esmingai įtakojo Vatikano II susirinkimas. Bažnyčios Afrikoje hierarchija to truputį, nuo Pijaus XII pontifikato, tapo vis labiau afrikietiška. Tuo pačiu gilėjo ir teologinė mintis Afrikoje. Galbūt šis amžius, vylėsi popiežius, su Dievo pagalba leis Afrikoje atgimti, nors skirtinga ir nauja forma, garsiajai Aleksandrijos mokyklai, duosiančiai afrikiečiams ir visai katalikų Bažnyčiai didelių teologų bei dvasinių mokytojų.

Grįždamas prie Vyskupų sinodo Afrikai temos „Bažnyčia Afrikoje susitaikymo, teisingumo ir taikos tarnystėje“, popiežius Benediktas XVI priminė Bažnyčios mokymą, jog Bažnyčia yra „sakramentas“, tiek žmonijos vienybės su Dievu, tiek žmonių tarpusavio vienybės ženklas ir įrankis. Kitaip tariant, Bažnyčia yra žmonių bendruomenė, kuri susitaikiusi su Dievu ir tarpusavyje. Tokia taika yra sąlyga Gerosios Naujienos skelbimui šiandieniniame pasaulyje, kuriame, ypač Afrikos kontinente, tiek daug konfliktų, smurto, neapykantos. Kas gali būti dramatiškiau už žiaurią genčių ir broliškų tautų kovą? Afrikai, ypač tarp krikščionių, reikia susitaikymo. Susitaikymo vaisiai yra teisingumas ir taika, pabrėžė popiežius. Jis pacitavo IV amžiaus pradžioje rašiusį afrikietį autorių Laktancijų: „pirmoji teisingumo pareiga yra žmogaus pripažinimas broliu. Jei pats Dievas mus padarė ir pagimdė visus vienodus teisingumui ir amžinajam gyvenimui, tai tikrai esame susiję brolystės ryšiais. Jų nepripažįstantis nusižengia teisumui“.

Būsimiems Sinodo tėvams popiežius taip pat panoro priminti Bažnyčios gyvenimo kertinius akmenis: Eucharistijos šventimą ir Dievo žodžio klausymą. Po to Šventasis Tėvas kartu su afrikiečiais vyskupais sukalbėjo specialią Vyskupų sinodui Afrikai skirtą maldą. (rk)