Šventojo Tėvo kalba po Mišparų su katalikų Bažnyčios Kamerūne ir kitų krikščioniškų konfesijų atstovais

Po susitikimo su Kamerūno vyskupais trečiadienio ryte ir per pietus, pavakare popiežiaus Benedikto XVI laukė bendri Mišparai ne tik su vyskupais, bet taip pat su kunigais, vienuoliais ir vienuolėmis, seminaristais, diakonais, bažnytinių judėjimų nariais ir kitų Kamerūno krikščioniškų konfesijų atstovais.

Mišparai buvo giedami Marijos, Apaštalų Karalienės bazilikoje, kurioje gali tilpti per 3500 tikinčiųjų.

Mišparai buvo skirti ketvirtadienį Bažnyčios liturginiame kalendoriuje minimai šv. Juozapo, Marijos sutuoktinio iškilmei. Liturginės giesmės buvo giedamos lotynų kalba, tik pati paskutinioji sugiedota vietine Ewondo kalba.

Po Mišparų Šventąjį Tėvą sveikino Juandė arkivyskupas, taip pat vienas kunigas, vienas vienuolis ir vienas pasaulietis. Popiežius bazilikoje susirinkusiems katalikų Bažnyčios Kamerūne ir kitų krikščioniškų konfesijų atstovams pasakė kalbą, kurioje apmąstomas šv. Juozapo asmuo, jo pavyzdys, kurį jis teikia krikščionims.

Miniai ir mokiniams Jėzus sakė, kad jie turi „vienintelį Tėvą“ (Mt 23,9) – Dievą, Kūrėją viso to, kas regima ir neregima. Tačiau žmogui, sukurtam pagal Dievo atvaizdą, duota dalyvauti toje tėvystėje (Ef 3,15). Šv. Juozapo asmenyje ši tėvystė atsiskleidžia stebinančiu būdu. Jis yra tėvas, nors ir nėra biologinis Jėzaus tėvas. Būti tėvu, reiškia būti gyvenimo ir augimo tarnu. Juozapas šią tėvystę pilnai realizuoja ir įrodo savo atsidavimą, kai dėl Kristaus patiria persekiojimą, tremtį ir skurdą. Vienintelis jo atlygis buvo buvimas su Kristumi, - kalbėjo popiežius Benediktas XVI, pridurdamas, jog pilnai atsakomybę prisiimanti tarnystė Dievui turi būti „ištikima ir išmintinga“. Ištikimybės be išminties ir išminties be ištikimybės nepakanka.

Anot Šventojo Tėvo, būtent kunigai savo kasdieninėje tarnystėje turi išgyventi tokią pat, kaip Juozapo tėvystę. Jis priminė Vatikano II Susirinkimo konstitucijos „Lumen gentium“ eilutę, kurioje sakoma, kad kunigai yra „tėvai Kristuje“ tikintiesiems, kuriuos dvasiškai pagimdė per krikštą ir mokymą. Na, o patiems kunigams būtina turėti ryšį su tuo, iš kurio gimsta jų kunigystė – su pačiu Kristumi, vadinusiu savo sekėjus „draugais“.

Popiežius pažymėjo, kad būtent gili draugystė su Jėzumi kunigams leis atrasti tikrą širdies džiaugsmą ir laisvę. Kunigo tarnystė apima Eucharistijos šventimą, kuris turi tapti jo gyvenimo centru.

Švenčiant Eucharistiją svarbiausias yra ne kunigo asmuo. Kunigas yra tarnas, nuolankus įrankis, kuris kreipia prie Kristaus. Kunigo vadovavimas tikinčiųjų bendruomenei turi būti „tarnavimas“. Iliustruodamas deramą kunigo vadovavimo supratimą, popiežius Benediktas XVI citavo ilgą Origeno homilijos ištrauką, kurioje apsakoma Juozapo padėtis: suprasdamas, kad Jėzus yra už jį aukštesnis, Juozapas tuo pat metu jo atžvilgiu turėjo tėvišką autoritetą. Ir taip gyvenime atsitinka dažnai: mažesnis neretai turi vadovauti aukštesniems už save, panašiai kaip Juozapas Jėzui. Tie, kurie tai supranta, nepuls į išdidumą todėl, kad užima kokias nors pareigas. Jie žino, kad jiems pavaldus asmuo gali būti geresnis už juos.

Šventasis Tėvas dėkojo Marijos, Apaštalų Karalienės bazilikoje esantiems Kamerūno kunigams už jų tarnystę Bažnyčiai ir drąsino juos, linkėdamas nepalikti kelio dėl įvairių sunkumų. Kunigystei besiruošiantiems jaunuoliams popiežius dar kartą priminė, jog atsidavimas Dievui yra didelio džiaugsmo šaltinis ir ragino juos būti drąsiais bei dosniais.

Popiežius Benediktas XVI kreipėsi taip pat ir į vienuoles bei vienuolius, bažnytinių judėjimų narius, dar kartą pavyzdžiu teikdamas šv. Juozapą, kuris moko savintis nesiekiančios meilės, kuria jis mylėjo Mariją. Šventasis Tėvas priminė, kad pašvęstasis gyvenimas yra Dievo Tautai tikra Dievo dovana, nepakeičiama ir būtina.

Kreipdamasis į pasauliečius ir kitų krikščioniškų konfesijų atstovus, Šventasis Tėvas sakė, kad Juozapas buvo teisus žmogus, klausęs Dievo žodžio. Šiuo požiūriu Juozapo asmuo yra iškalbus ženklas visiems Kristaus mokiniams, kurie, taipogi norėdami paklusti Jėzaus troškimui, kad „visi būtų viena“, siekia Bažnyčios vienybės. Juozapo gyvenimas rodo, kad atsiduodamas Dievo valiai asmuo tampa veiksmingu Dievo plano įgyvendintoju. Anot popiežiaus, vienybės ieškojimas yra didelis iššūkis visiems krikščionims. Pirmas žingsnis į vienybę yra asmeniškas atsivertimas į Kristų, kad per jį galėtume atpažinti savo brolius.

Po Mišparų Šventasis Tėvas grįžo į apaštalinę Juandė nunciatūrą privačiai vakarienei, vakaro poilsiui ir pasiruošimui ketvirtadieniui, kurio pirmasis programos punktas numato susitikimą su Kamerūno musulmonų bendruomenės atstovais. (rk)