Popiežius sekmadienio vidudienį: „Malda palydėkite mane kelionėje į Afriką“.

Antradienį popiežius Benediktas XVI pradeda visą savaitę truksiančią apaštališkąją kelionę į Afriką. Iki kitos savaitės pirmadienio, kovo 23 dienos, truksiančios kelionės metu jis aplankys dvi Afrikos šalis – pirmiausia Kamerūną, po to – Angolą.

Naujai apaštališkajai kelionei į užsienį, jau vienuoliktai nuo pontifikato pradžios, popiežius skyrė visą savo kalbą, sakytą prieš įprastinę sekmadienio vidudienio maldą.

Nuvykęs į Kamerūno sostinę Yaoundé įteiksiu spalį Vatikane vyksiančios Afrikai skirtos antrosios specialios Vyskupų sinodo asamblėjos „Instrumentum Laboris“; paskui vyksiu į Luandą, Angolos sostinę, į šalį, kuri atkūrė taiką po ilgo vidaus karo ir dabar turi pati visa atsikurti ir atkurti teisingumą. Šia kelione,- sakė popiežius,- ketinu širdimi apkabinti visą Afrikos žemyną, visus jo skirtumus ir jo religinę dvasią, visas senąsias Afrikos kultūras ir dabartinį sunkų kelią į susitaikinimą ir gerovę; visas jos problemas, jos skaudžias žaizdas, nepaprastas galimybes ir viltis. Trokštu sutvirtinti katalikų tikėjimą, padrąsinti visų krikščionių ekumeninį bendradarbiavimą, skelbti visiems taikos žinią, kurią prisikėlęs Viešpats patikėjo Bažnyčiai.

Ruošdamasis šiai misijų kelionei,- kalbėjo popiežius sekmadienio vidudienį, - širdyje girdžiu apaštalo Pauliaus žodžius, kuriuos Liturgija mums siūlo medituoti šį trečiąjį Gavėnios sekmadienį. Paulius rašo korintiečiams: „Mes skelbiame Jėzų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė. Bet pašauktiesiems – tiek žydams, tiek graikams – mes skelbiame Kristų, kuris yra Dievo galybė ir Dievo išmintis“ (1 Kor 1, 23-24). Taip, brangieji broliai ir seserys, - kalbėjo popiežius,- keliauju į Afriką, žinodamas, jog sutiktiems žmonės negalėsiu nieko kito nei pasiūlyti, nei duoti, o tik Kristų ir jo Kryžiaus Gerąją naujieną, didžiausios meilės slėpinį, dieviškosios meilės, kuri įveikia žmonių pasipriešinimą ir išmoko atleisti mūsų priešams ir netgi juos mylėti. Tai Evangelijos malonė, sugebanti perkeisti pasaulį. Tai malonė, kuri gali atnaujinti ir Afriką, nes iš Evangelijos veržiasi nesutramdoma taikos ir gilaus bei radikalaus susitaikinimo jėga. Bažnyčia nesiekia ekonominių, socialinių ar politinių tikslų. Bažnyčia skelbia Kristų, žinodama, jog Evangelija gali paliesti ir perkeisti visas širdis ir šitaip iš vidaus atnaujinti žmones ir visuomenes.

Sekmadienio vidudienį popiežius taip pat priminė, jog jo kelionės į Afriką metu, kovo 19 dieną, bus švenčiama visuotinės Bažnyčios, o taip pat ir jo paties globėjo šv. Juozapo liturginė iškilmė. Šv. Juozapas sapne angelo įspėtas turėjo su Marija bėgti į Egiptą, į Afriką, gelbėdamas ką tik gimusį Jėzų nuo karaliaus Erodo, norėjusio jį nužudyti. Šitaip išsipildė Raštai: ir Jėzus ėjo protėvių pėdomis; ir jis, kaip Izraelio tauta, grįžo į Pažadėtąją žemę iš Egipto tremties. Meldžiu šio didžiojo Šventojo dangiškojo užtarimo savo būsimai piligrimystei ir visoms Afrikos tautoms, su joms metamais iššūkiais ir su jas gaivinančiomis viltimis. Visų pirma prisimenu žmones, slegiamus bado, ligų, neteisybės, brolžudiškų konfliktų ir visų kitų smurto formų, suaugusius ir vaikus, taip pat misionierius, kunigus, vienuolius, vienuoles, savanorius. Broliai ir seserys,- prašė popiežius savo kalbo pabaigoje, - malda palydėkite mane šioje kelionėje, melskite Mariją, Afrikos Motiną ir Karalienę. (jm)