Popiežiaus bendroji audiencija. Vokiečių apaštalas šv. Bonifacijus.

Po trijų savaičių pertraukos, trečiadienio rytą vėl įvyko bendroji audiencija ir jos metu popiežius grįžo prie dar prieš Gavėnią pradėto naujo katechezių ciklo, skirto didiesiems pirmojo krikščionybės tūkstantmečio šventiesiems. Šį kartą Benediktas XVI kalbėjo apie vokiečių apaštalų šv. Bonifacijų.

Būsimas apaštalas ir kankinys gimė 675 metais tuo metu jau krikščioniškoje Anglijoje ir buvo pakrikštytas Vinfrido vardu. Būdamas nepaprastai gabus greit pradėjo to meto intelektualo karjerą: tapo lotynų gramatikos mokytoju, rašė teologijos traktatus ir kūrė poeziją lotynų kalba. Būdamas trisdešimties metų priėmė kunigo šventimus ir leidosi į misijas tuo metu dar pagoniškoje dabartinėje Olandijoje. Vis dėlto Vinfrido ir bendražygių entuziazmas susidūrė su vietinių genčių vadų pasipriešinimu ir jų misija žlugo. Tačiau Vinfridas nenusivylė. Pirmiausia grįžo į tėvynę, bet po dvejų metų jau buvo Romoje ir susitikęs su popiežiumi Grigaliumi II pasisiūlė būti jo siunčiamas į misijas. Pasak biografų, popiežius Vinfridą labai džiugiai priėmė, ilgai su juo kalbėjosi, suteikė jam naują Bonifacijaus vardą ir oficialų įgaliojimą skelbti Kristų germanų gentims.

Misionierius entuziastingai ėmėsi darbo, skelbė Evangeliją, kovojo su pagoniškais kultais, ugdė humanišką ir krikščionišką moralę. Netrukus popiežius Grigalius II paskyrė kunigą Bonifacijų visos Vokietijos vyskupu ir suteikė jam įgaliojimus steigti vietines bažnytines struktūras. Taip pat ir popiežiaus Grigaliaus II įpėdinis Grigalius III labai vertino Bonifacijaus veiklą, suteikė jam visų germanų genčių arkivyskupo titulą.

Bonifacijaus misija buvo sėkminga, nuolat augo krikščionių skaičius, daugėjo pašaukimų, buvo steigiami vis nauji vyrų ir moterų vienuolynai, statomos bažnyčios. Arkivyskupo Bonifacijaus nuopelnas – ir svarbaus krikščionybės centro vokiečių žemėse – Fuldos vienuolyno įsteigimas 743 metais.

Plėsdamas misijų akiračius, 754 metais arkivyskupas vėl išsirengė į dabartinės Olandijos teritoriją, tačiau vėl susidūrė su vietinių gyventojų pasipriešinimu. Birželio 5 dieną ginkluoti pagonys užpuolė arkivyskupą ir jo palydą. Matydamas priartėjusią kankinystę, Bonifacijus savuosius paragino ginklu nesipriešinti pagonims, blogiu nekovoti prieš blogį, bet drąsiai pasitikti mirtį už Viešpatį.

Vyskupo kankinio palaikai vėliau buvo palaidoti Fuldos vienuolyne, o vienas ankstyvųjų biografų apie jį rašė: „Šventąjį vyskupą Bonifacijų galima vadinti visų Vokietijos gyventojų tėvu, nes jis savo šventuoju mokymu juos atvedė pas Kristų, sutvirtino juos savo pavyzdžiu ir galiausiai atidavė už juos savo gyvybę. Didesnės meilės už šitą negali būti“. (jm)