Popiežiaus vizitas Romos savivaldybėje ir šv. Pranciškos Romietės vienuolyne

Pirmadienio rytą popiežius Benediktas XVI, lydimas savo vikaro Romos miestui kardinolo Agostino Vallini, lankėsi Romos municipaliteto rūmuose ant Kapitolijaus kalvos ir netoli esančiame šv. Pranciškos Romietės Tor de’ Specchi oblačių vienuolyne.

Šventąjį Tėvą prie municipaliteto rūmų pasitikęs Romos meras Gianni Alemanno Popiežiui suteikė progą pasigrožėti vaizdu iš rūmų balkono į antikinės Romos forumo griuvėsius, paskui rūmų salėje pristatė kelias dešimtis artimiausių bendradarbių. Kiekvienam jų Benediktas XVI padovanojo po Bažnyčios socialinio mokymo doktrinos kompendiumo egzempliorių. Pasirašęs municipaliteto garbės svečių knygoje, Šventasis Tėvas dalyvavo miesto tarybos neeiliniame posėdyje ir jo metu pasakė kalbą.

Benediktas XVI visų prima priminė, jog jis ne pirmas popiežius aplankęs Kapitoliaus rūmus ir dalyvavęs Romos miesto tarybos posėdyje. Istorija mena labai trumpą popiežius Pijaus IX apsilankymą rūmų aikštėje tuoj po jo apsilankymo Ara Coeli bazilikoje 1870 metų rugsėjo 16 dieną. Kur kas arčiau mūsų laikų vyko popiežius Paulius VI vizitas 1966 ir Jono Pauliaus II apsilankymas 1998 metais. Šie apsilankymai liudija apaštalo Petro įpėdinių nuo seno Romai liudijamą jautrumą ir pagarbą, - sakė Benediktas XVI, pažymėdamas, jog atvyko padrąsinti municipaliteto pareigūnų tarnauti Romos miestui, pasidalyti gyventojų lūkesčiais ir viltimis bei įsiklausyti į jų rūpesčius ir problemas.

Priminęs tiek Romoje, tiek visame pasaulyje nūdien iškylančius naujus kultūrinius, socialinius ir ekonominius iššūkius, sukeltus gilių ir skaitlingų pastarųjų dešimtmečių permainų, Šv. Tėvas užtikrino, jog katalikų Bažnyčia visuomet prisidės siekiant, kad gerbiant įstatymus būtų kuo tinkamiau užtikrintos pagrindinės žmogaus teisės. Pastaruoju metu Romoje plačiai nuskambėjusius smurto veiksmus Popiežius pavadino ženklu gilaus dvasinio skurdo, pavergusio mūsų laikų žmones.

Dievo ir jo įstatymų pašalinimas, kaip sąlyga žmogaus laimei sukurti, nepasiekia savo tikslo, o kaip tik atvirkščiai, atima iš žmonių dvasinį tikrumą ir viltį, būtinus stengiantis įveikti kasdienius sunkumus ir iššūkius, - pažymėjo Benediktas XVI, užtikrindamas Bažnyčios įnašą per parapijas ir organizacijas, siekiant padėti ypač jaunajai kartai atrasti tas nenykstančias žmogiškas ir dvasines vertybes, kurių dėka Roma tapo pilietiškumo pavyzdžiu visam pasauliui.

Po oficialios kalbos miesto tarybos posėdyje, meras palydėjo Šventąjį Tėvą į susitikimą su Kapitolijaus aikštėje susirinkusiais romiečiais. Benediktas XVI paminėjo, jog jaučiasi esąs romiečiu ne tiek dėl daugelio čia praliestų metų, kiek būdamas šio miesto vyskupu. Popiežius užtikrino, jog per šio susitikimo dalyvius trokšta pasveikinti visus Romos gyventojus, jų šeimas, parapijų bendruomenes, vaikus, jaunimą, senelius, neįgaliuosius, ligonius, savanorius socialinius darbuotojus, imigrantus ir piligrimus.

*

Po vizito municipalitete Benediktas XVI aplankė Kapitolijaus papėdėje esantį šv. Pranciškos Romietės Tor de’ Specchi oblačių vienuolyną.

Neatsitiktinai popiežiaus vizitui į Kapitoliaus rūmus ir Tor de’ Specchi vienuolyną buvo parinkta kovo 9-oji. Būtent šią dieną minimas garsios Romos vargšų globėjos, šv. Pranciškos Romietės, liturginis minėjimas.

Didžiai pamaldi ir energinga moteris Pranciška Romietė, nepabūgusi itin pavojingų penkioliktojo amžiaus popiežių ir antipopiežių vaidų bei karų, per kuriuos buvo sunkiai sužeistas jos vyras Lorencas, visas savo jėgas ir laiką pašventė Romos varguolių ir ligonių globai, išmaldai ir maldai, o likusi našle stojo į Tor de’ Specchi vienuolyną, kurį pati įkūrė. Pranciška Romietė mirė 1440 metų kovo 9 dieną ir buvo iškelta į altorių garbę 1608 metais.

Popiežiai nuo seno rodo ypatingą dėmesį Pranciškos Romietės vienuolyno veiklai. Amžių bėgyje susikūrė popiežių lankymosi vienuolyne paprotys. Jį XVII amžiuje pradėjo popiežius Inocentas X, kilęs iš romiečių Pamphilj giminės. Pastarasis vienuolyne apsilankė šventosios liturginio minėjimo dieną 1645 metais netrukus po išrinkimo popiežiumi, vienuolyne celebravo iškilmingas Mišias ir įteikė vienuolėms jo paties sukurtą maldą šventosios garbei. Ši malda dar šiandien yra kalbama liturginio minėjimo proga.

Po Inocento X Pamphilj, kurio sesuo buvo viena iš Tor de’ Specchi vienuolyno seserų oblačių, vienuolyną reguliariai lankė popiežiai Inocentas XII 1694 metais, Klemensas XI 1702 ir 1708 m., Benediktas XIII, kuris lankėsi bemaž kasmet nuo 1724 iki 1730 metų, Klemensas XIII, kuris buvo atvykęs penkis kartus nuo 1759 iki 1765 metų, Pijus VI (1775m.) ir Pijus VII (1804m.). Per popiežių vizitus buvo laikomasi griežtai nustatyto protokolo: popiežius aukodavęs Mišias, privačiai susitikdavęs su vienuolyno vyresniąja ir, galop, priimdavęs bendruomenės vienuoles.

Ilgiausiai Petro soste išbuvęs popiežius pal. Pijus IX buvo ypatingai prisirišęs prie šv. Pranciškos Romietės oblačių vienuolyno, gal ir todėl, kad jame gyveno dvi jo dukterėčios.

Reguliarias popiežių vizitacijas į šv. Pranciškos Romietės vienuolyną, kaip daug kitų senųjų Romos vyskupijos papročių, staigiai nutraukė 1870 metai, kuomet Italija įsitvirtino istorinėje sostinėje, o įvykių užkluptas ir savo Bažnytinės valstybės netekęs popiežius pasiskelbė „kaliniu Vatikane“. Sakoma, kad Pijus IX dėl to negalėjęs 1871 metais nuvykti į vienos jo dukterėčių, Marijos Pijos, įvilktuves vienuolyne.

Iki sekančio popiežiaus vizito praėjo beveik šimtmetis. Vienuolyno lankymo paprotį atkūrė popiežius pal. Jonas XXIII, aplankęs šv. Pranciškos Romietės vienuolyną 1960 metų kovo 2 dieną. Sekė popiežiaus Pauliaus VI vizitas 1964 metais ir Jono Pauliaus II 1984 metais, šv. Pranciškos Romietės gimimo 600 metų jubiliejaus proga.

Benediktą XVI vienuolyne netrukus po vidudienio priėmė vienuolyno bendruomenės vyresnioji, motina Maria Camilla Rea. Ji palydėjo Šventąjį Tėvą į vienuolyno koplyčią, kur popiežius pasimeldė prie šv. Pranciškos Romietės relikvijų.

Susitikime su vienuolyno bendruomenės seserimis popiežius Benediktas kalbėjo apie vienuolyno svarbą miestui.

Jūsų, kaip ir kitų kontempliatyvaus gyvenimo vienuolinių bendruomenių Romos istoriniame centre reikia tarsi „dvasinio visuomenės plaučio“, kad miestui, kuriam būdingas neišvengiamas veikimo šurmulys, nepritrūktų dvasinio alsavimo, primenančio Dievą ir jo išganymo planą. Vienuolynas ir yra tokia tylos bei Dievo Žodžio apmąstyto vieta, kurioje nuolat rūpinamasi, kad žemė liktų atvira dangui, - sakė popiežius.

Šv. Tėvas atkreipė dėmesį ir į ypatingą šv. Pranciškos Romietės vienuolyno charizmą, jai būdingą pusiausvyrą tarp religinio ir pasaulietinio gyvenimo, tarp būvimo pasaulyje ir vienuolyne. Toks vienuolinio gyvenimo modelis buvo sukurtas ne popieriuje, o jaunos romietės gyvenimo patirtimi, būtų galima sakyti, kad jis buvo sukurtas paties Dievo per Pranciškos, kaip vaiko, paauglės, jaunos nuotakos ir motinos bei brandžios moters nepaprastą egzistenciją, Jėzaus Kristaus pagautą, - sakytų apaštalas Paulius, pridūrė Benediktas XVI.

Ir mūsų laikais, - pažymėjo popiežius, - Romai reikia tokių moterų: pasišventusių Dievui ir artimui, pasiaukojančių maldai ir dosniai tarnystei, paklusnių ganytojams, bet gebančių juos paremti ir paskatinti patirtimi, subrandinta bendrystėje su Kristumi ir artimo meilės darbų baruose – per ligonių slaugymą, atstumtųjų ir vargingų vaikų globą.

*

Dar pora žodžių apie Romos miesto istorijai ir popiežių gyvenimui ypatingą vietą užsibrėžusį šv. Pranciškos Romietės vienuolyną. Pagal seną ir tebepuoselėjamą tradiciją, kas kartą, kai Popiežius išvyksta iš Vatikano, vienuolės išstato šventosios Pranciškos Romietės relikviją, priešais kurią pamainomis meldžiasi iki popiežiaus sugrįžimo į Vatikano rūmus. Antrojo Pasaulinio karo metais kol Romą buvo vokiečių nacių okupuota, Tor de Specchi vienuolės vienuolyne slapstė 43 žydes ir kelis vaikus. Dar šiandien yra išlikę bičiuliški vienuolių ryšiai su prie pat vienuolyno esančio Romos žydų geto gyventojais, anuomet išgelbėtų moterų palikuonimis. (sk)