Minint Šv. Kazimiero, Lietuvos ir ypatingojo lietuvių jaunimo globėjo, šventę beveik
neįmanoma apeiti popiežiaus Jono Pauliaus II asmens, popiežiaus, puoselėjusio nepaprastą
asmeninį ryšį su jam ir jo tėvynainiams lenkams nepaprastai brangiu šventuoju. Jonas
Paulius II mėgo Kazimiero šventumo pavyzdį dažnai priminti ne vien lietuviams skirtose
savo kalbose, laiškuose, audiencijose. Sąrašas tokių lenko Popiežiaus kalbų ir gestų
būtų labai ilgas. Priminsime bent pačias svarbiausias progas, kuomet Jonas Paulius
II itin iškalbiai liudijo dvasinį ryšį su Šv. Kazimieru: 1979 ir 1991metais aplankydamas
Romoje Popiežiškosios Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos bendruomenę, 1984 metais kai
Romoje surengė Šv. Kazimiero mirties 500 metų jubiliejaus iškilmes ir joms vadovavo,
o be kita ko, maldininkams pasakė ilgą kalbą lietuviškai, 1993 metais per savo Apaštališkąją
kelionę į Lietuvą, kuomet galėjo pasimelsti prie Šventojo relikvijų istorinėje jų
saugojimo vietoje Vilniaus katedroje. Galima drąsiai sakyti, kad joks kitas popiežius
Bažnyčios istorijoje nepralenkė Jono Pauliaus II pamaldumu į Šventąjį Kazimierą. Net
būtų galima teigti, kad Jonas Paulius II į Šv. Kazimiero rankas buvo sudėjęs giliausius
savo pontifikato, atvedusio Bažnyčią į Trečiąjį tūkstantmetį, troškimus ir viltis.
Kaip tik šią dieną prieš tris dešimtmečius Jonas Paulius II pasirašė savo pontifikato
pirmąją encikliką „Redemptor Hominis“. Nors tuomet negalėjo žinoti, jog pontifikatas
tęsis ne vieną dešimtmetį, Jonas Paulius II pačiais pirmaisiais enciklikos žodžiais
pažymėjo:
"Žmogaus Atpirkėjas (lot. „Redmptor Hominis“) Jėzus
Kristus yra visatos ir istorijos centras. Į jį krypsta ir mano mintys, ir mano širdis
šiuo reikšmingu istorijos momentu, kurį išgyvena Bažnyčia ir visa didžioji
šių laikų žmonijos šeima. Dievas savo slaptingu sprendimu po mano mylimojo Pirmtako
Jono Pauliaus I pavedė man visuotinę tarnystę šv. Petro soste Romoje, o tos tarnystės
laikas jau visiškai priartėjo prie dutūkstantųjų metų. Dabar dar sunku
pasakyti, ką tieji metai parodys, kokie jie bus atskiroms tautoms, šalims ir kontinentams,
nors kai ką tikrai galime jau dabar numatyti. Dievo tautai - Bažnyčiai, kuri, nors
ir netolygiai, bet vis dėlto išplitusi visoje žemėje iki pat jos pakraščių,
- tai bus didelio jubiliejaus metai. Artėjame prie datos, kuri, priimant visas chronologinio
tikslumo reikalaujamas pataisas, primins mums ir ypatingu būdu atnaujins supratimą
tos pagrindinės tikėjimo tiesos, kurią išreiškė šv. Jonas savo Evangelijos
pradžioje: "Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų", ir "Dievas taip pamilo pasaulį,
jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų
amžinąjį gyvenimą" – rašė Jonas Paulius II prieš tris dešimtmečius, kovo 4-ąją,
šv. Kazimiero šventės dieną, pasirašytoje savo pirmojoje enciklikoje.
1993
metais Jonas Paulius II ypatingai pasidžiaugė, kad pirmasis ir ilgai lauktas jo susitikimas
su Lietuvos kunigais, vienuoliais, vienuolėmis ir klierikai įvyko „Vilniaus katedroje,
kuri, - sakė jis - 1950 metais buvo
uždaryta, o 1989 vėl atšventinta. Šioje šventovėje, kur plaka lietuvių tautos širdis,
čia rūpestingai saugomi žemiškieji šventojo Kazimiero palaikai, sugrąžinti į jo koplyčią
1989 metų kovo 4 dieną. Štai ką tik joje pasimeldžiau, padėkojau jūsų Globėjui už
suteiktą džiaugsmą su jumis čia pabūti, - kalbėjo 1993 metais Jonas Paulius II.
Šv.
Kazimiero šventės dieną paminėję šį Jono Pauliaus II susitikimą Vilniuje kviečiame
prisiminti ta proga jo išreikštą linkėjimą Bažnyčios ir Valstybės santykius Lietuvoje
grįsti abipusės pagarbos pagrindais:
„Okupacijos metais buvo uždrausta
skelbti Evangeliją ir visuomeniškai padėti vargšams. Sugrįžus demokratijai, reikia
tikėtis, jog santykiai tarp Bažnyčios ir Valstybės klostysis abipusės pagarbos pagrindais,
nebus nukrypstama nei į supasaulėjimą, nei į klerikalizmą. Valstybė neturi brautis
į sritį, kurią Konstitucija ir tarptautiniai susitarimai pripažįsta religijai; taip
pat kunigai, atlikdami savo evangelizacinę pareigą, neturi kištis į partijų politiką,
į tiesioginius valstybės tvarkymo reikalus. Kaip daugelis Europos ir pasaulio šalių,
taip ir jūsų Tėvynė laimės gražių vaisių iš nuoširdaus Bažnyčios ir Valstybės bendravimo,
kai iš vienos pusės - teisėti lietuvių tautos atstovai gerbs bažnytinės bendruomenės
ir jos tarnų laisvę, iš kitos - Bažnyčios atstovai vengs nederamai kištis į valstybinių
įstaigų reikalus“. (kalba Vilniaus katedroje 1993 rugsėjo 4d.)
Iš
Lietuvos išvykdamas Jonas Paulius II linkėjo, kad Lietuva remtųsi „Evangelija, kuri
yra šviesa, apšviečianti žmogaus vertą visuomeninės pažangos kelią.
„Argi 1989
metais nebuvo žengtas pirmas ir svarbus žingsnis? Tada ir atsakingų politikų,
sugebėjusių išgirsti karštą tikinčiųjų lūkestį, pastangomis buvo atkurta religijos
laisvę pripažįstanti visuomeninė santvarka.
Antrąjį žingsnį turėtų padėti
žengt Bažnyčia. Įžvalgia pastoracija ji turi stengtis supažindinti su turtingu Susirinkimo
mokslu ir skleisti meilės evangeliją.
Lietuva gerai žino, ką reiškia
tvarkyti žmogaus gyvenimą be Dievo. Liūdną praeities patirtį visi puikiai mena. Brangūs
Broliai ir Sesės, reikia atverti duris kitiems akiračiams. Šiam tikslui Bažnyčia siūlo
remtis Evangelija, kuri yra šviesa, apšviečianti žmogaus vertą visuomeninės pažangos
kelią. Šiame kelyje kiekvienas asmuo pripažįstamas kaip gyvojo Dievo paveikslas. Dėka
šios šviesos ir lietuviai sugebės kurti gėrį, vieningai ir taikiai gyventi".
(atsisveikinimo kalba Vilniaus oro uoste 1993 rugsėjo 8d.). (sk)