Dievas yra mūsų viltis. Popiežiaus žinia šiemetinės Pasaulinės jaunimo dienos proga.

Trečiadienį buvo paskelbta popiežiaus žinia šiemetinei Pasaulinei jaunimo dienai, kuri, šiemet vietinių Bažnyčių lygiu, bus švenčiama Verbų sekmadienį, balandžio 5 dieną. Šiemetinės jaunimo dienos tema – apaštalo Pauliaus pirmojo laiško Timotiejui žodžiai: „Mes pasitikime gyvuoju Dievu“ (1 Tim 4, 10).

Pirmiausia popiežius primena pernai vasarą Sidnėjuje vykusį didįjį viso pasaulio jaunimo susitikimą ir jo uždarymo Mišių metu jaunimui skirtą raginimą būti atviriems Šventajai Dvasiai, leisti, kad ji transformuotų jaunimą, paverstų jaunus žmones Dievo meilės šaukliais dabartiniame pasaulyje, vilties rytojaus visais žmonijai kūrėjais. Viltis, ypač dabartiniais laikais, yra svarbiausias mūsų gyvenimo ir mūsų krikščioniško pašaukimo dėmuo,- rašo popiežius šiemetinės jaunimo dienos proga skelbiamoje žinioje. Nuolatos jaučiame, jog mums visiems reikia vilties, mes ne šiaip ko nors tikimės, bet trokštame turėti tvirtą ir patikimą viltį. Visų pirma jaunystė yra vilties metas, nes jaunas žmogus žvelgia į ateitį kupinas daugybės lūkesčių. Jaunas žmogus gyvena idealais, svajonėmis ir projektais. Jaunystė – tai visam gyvenimui svarbių sprendimų metas. Dėl to būtent jaunystėje žmogui kyla daugiausia klausimų ir abejonių. Visų pirma žmogus nori žinoti gyvenimo prasmę. Kodėl gyvenu žemėje? Koks bus mano gyvenimas? Kaip gyventi, kad būčiau laimingas? Kodėl pasaulyje yra tiek kančios, nelaimių ir ligų? Kodėl reikės mirti ir kas mūsų laukia po mirties? Šitie klausimai kartais tampa neišsprendžiamomis dilemomis, ypač jei susiduriama ir su kitais sunkumais moksluose, šeimoje, jei slegia liga, jei susiduriame su socialinių ir ekonominių krizių pasekmėmis. Visi klausimai ir abejonės tuomet virsta esminiu klausimu: ką daryti, iš kur imti jėgų, kad mano širdyje degtų vilties liepsna?

Iš kasdienės patirties žinome, - toliau rašo popiežius jaunimui, - kad vien žmonių asmeninių savybių ar juo labiau materialinių vertybių negana. Žmogus nuolat ko nors siekia, nuolatos veržiasi aukštyn. Šito troškimo, šitos kiekvienam žmogui būdingos didžiosios vilties nesugeba patenkinti nei politika, nei mokslas, nei technika, nei ekonomika, nei bet kokia kita materialinė vertybė. Šitą viltį gali pasotinti tik Dievas; tik jis vienas gali mums dovanoti tai, ko pats žmogus negali pasiekti.

Apaštalas šv. Paulius laiške savo ištikimajam mokiniui Timotiejui rašo: „Mes pasitikime gyvuoju Dievu“, arba kitaip tariant: mes į Dievą sudėjome visas viltis. Ir Pauliui,- pabrėžia popiežius,- viltis, tai ne jausmas ar idealas, bet gyvas asmuo – Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, kurį jis sutiko kelyje į Damaską.

Kaip kitados Paulių, taip ir mus visus Jėzus nori sutikti mūsų gyvenimo kelyje. Jūs, - rašo popiežius jaunimui, - visiškai pagrįstai galite klausti: ką daryti, kad sutikčiau Jėzų? Atsakydama į šį klausimą, Bažnyčia moko, kad troškimas sutikti Jėzų jau yra jo malonės vaisius. Kai mes meldžiamės, kai išpažįstame tikėjimą, tampame pajėgūs jį sutikti net ir tirščiausiose ūkanose. Ištverminga malda yra pajėgi atverti kiekvieną širdį.

Tad popiežius Benediktas XVI ir ragina jaunimą melstis – melstis širdimi, privačiai, ir ypač melstis bendruomenėje, drauge su visa pasaulinė vilties tauta Bažnyčia, Mergelės Marijos, Vilties Motinos užtariamiems, eiti pirmyn į Dievo Karalystės įsiviešpatavimą. (jm)