Kova su ligomis neatskiriama nuo etikos

Popiežiškosios sveikatos sielovados tarybos pirmininkas kardinolas Javier Lozano Barragan skaitė pranešimą Italijos Respublikos Parlamento rūmuose surengtoje konferencijoje, kurios tema buvo „Retos ligos ir negalios: esam reti, bet mūsų daug“.

Konferencijos pavadinimas pakankamai nusako padėtį. Pasakymas „reta liga“ gali sudaryti klaidingą įspūdį, jog liga nereikšminga arba ja serga labai mažai žmonių. Tačiau taip nėra. Pavyzdžiui, Europos Sąjungoje „reta liga“ laikomas toks sveikatos sutrikimas, kuris diagnozuojamas mažiau nei 5 asmenims iš dešimties tūkstančių. Tačiau visos Europos Sąjungos mastu tokių sergančiųjų ta „reta liga“ gali būti tūkstančiai ar net dešimtys tūkstančių. Šie skaičiai tampa dar didesniais, turint galvoje tai, kad pačių skirtingų „retų ligų“ yra daugybė, keli tūkstančiai.

Svarbūs yra ir geografiniai bei socialiniai veiksmai. Sausio pabaigoje buvo minima Pasaulinė raupsuotųjų diena. Išsivysčiusiame Vakarų pasaulyje, turinčiame veiksmingas sveikatos apsaugos sistemas, dažnas gali pagalvoti, kad šios ligos nebėra, kad ji tik senų knygų šmėkla. Tačiau, jei tikėsime Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, mūsų planetoje raupsais dar serga milijonai žmonių, nepaisant to, kad mūsų dienomis raupsus sąlyginai nesunku įveikti. Besivystančio pasaulio valstybės ir gyventojai dažnai neturi iš ko padengti gydymo ir vaistų kaštų, todėl ta liga, kuri yra „reta“ Europoje ar Jungtinėse Valstijose, gali būti dažna Afrikoje ar Azijoje.

Savo pranešime kardinolas Barragan visų pirma pabrėžė etinį postulatą, nuostatą, su kuria turėtumėme žvelgti į kiekvieną žmogų, taip pat ir į ligonį: žmogaus asmens vertė yra neginčijama, dėl jos negalima „derėtis“. Ligų gydymas nėra tik gryna medicina. Už gydymo metodų glūdi tam tikra žmogaus samprata, vertybės, galų gale, kultūra.

Pavyzdžiui, kai kurios filosofinės ir etinės žmogaus sampratos teigia, kad ne visos žmogiškos būtybės yra „asmenys“, o tik tos, kurios turi pilną sąmonę ir yra pajėgios užmegzti santykius su kitais. Į šį apibrėžimą nepatenka naujagimiai, protiškai neįgalūs asmenys, o taip pat esantys komos būsenoje. Tad jų mirtis neprilygsta asmens mirčiai. Tokio etinio reliatyvizmo šviesoje vegetacinėje būsenoje esantis žmogus netenka „asmens“ statuso. Kadangi jis neturi sąmonės ir negali bendrauti, jis tarsi jau „negyvena“. Nuo čia vienas žingsnis iki pasiūlymo „padėti“ jiems numirti ir fiziškai. O tokia pagalba esą nebūtų tapati asmens nužudymui. O ir šiaip, kiek būtų sutaupyta pinigų bei kitų žmonių pastangų. Tačiau kardinolo Barragan nuomone tokia kultūra, kurioje ekonominiai sumetimai svarbesni už žmogaus asmenį, neišvengiamai patenka į krizę. (rk)