Pristatytas naujas Galilėjaus veikalo „Sidereus Nuncius“ leidimas. Komentaras apie knygą

Vasario 26 dieną Popiežiškajame Laterano universitete Romoje pristatytas naujas Galilėjaus veikalo „Sidereus Nuncius“ leidimas. Šis Galilėjaus veikalas pirmą sykį buvo publikuotas lotynų kalba 1610 metų kovo 13 dieną Venecijoje. Dabartiniame leidime skaitytojas ras pataisytą vertimą į italų kalbą, išsamius komentarus bei turtingą bibliografiją.

„Sidereus Nuncius“ yra pirmasis eksperimentinės astronomijos veikalas, kuriame aprašyti atradimai apvertė ne tik astronomijos supratimą, bet ir įtakojo visą vėlesnę kultūrą. Naujas „Sidereus Nuncius“ leidimas yra viena iš „Astronomijos metų“, kurie minimi šiemet, iniciatyvų. „Astronomijos metus“ paskelbė Jungtinių Tautų Organizacija, paminint 400-ąsias metines nuo pirmųjų Galilėjaus stebėjimų teleskopu.

Pristatant Laterano universitete Galilėjaus knygos leidimą, pranešimą skaitė didelis Galilėjaus žinovas profesorius Michele Camerota. Pranešime profesorius apibendrino mažos, apie 60 puslapių turinčios, tačiau revoliucinės Galilėjaus knygelės pagrindinius teiginius.

Istorinė „Sidereus Nuncius“ reikšmė astronomijos disciplinai yra sunkiai pervertinama. Šis veikalas žymėjo naują astronomijos erą: nuo dangaus kūnų stebėjimo plika akimi pereita prie tyrimų su teleskopu, prietaisu, kuris „praplečia“ žmogaus regą.

Galilėjaus atradimai, apibendrinant 1609-1610 metais atliktus stebėjimus teleskopu, sujaukė jo laiko kosmologinę sampratą. Reikia prisiminti, kad dangus 17 amžiaus pradžioje, dar prieš elektros erą, žmonėms reiškė daug daugiau nei šiandien. Žvaigždės naktį, jų išsidėstymas buvo kasdieninio gyvenimo palydovas, reiškęs daug svarbių dalykų. Galilėjaus teiginiai kartais turėjo iš tiesų dramatiškų pasekmių jo amžininkų akyse.

Pirmas svarbus Galilėjaus teiginys buvo tas, kad mėnulio paviršius yra panašus į žemės: su kalnais, lygumomis. Pati idėja nebuvo nauja. Po keliolikos metų Galilėjus viename laiške rašė, kad jis tirdamas mėnulio paviršių taip pat rėmėsi filosofų išvadomis. Vienas iš tokių filosofų buvo Plutarchas, gyvenęs I amžiuje po Kristaus gimimo. Plutarcho „De facie in orbe lunae“ teigiama, kad žemės ir mėnulio paviršiai yra panašūs. Panašiai rašė ir kai kurie XVI amžiaus autoriai. Yra žinoma, kad Galilėjus turėjo minėtą Plutarcho tekstą ir „Sidereus Nuncius“ tekste galima rasti šio Plutarcho veikalo, jo lotyniško vertimo, atgarsių. Kaip minėta, ne idėja buvo naujovė, bet tai, kad Galilėjus ją pateikė kaip stebėjimo „iš arti“ su teleskopu rezultatą.

Kitas naujumo akcentas buvo tas, kad Galilėjaus laikų moksle ir kultūroje buvo paplitusi nuostata, jog dangaus kūnai yra tobuli. Buvo manoma, kad jie turi būti tobulos sferinės formos. Būtent dėl šio įsitikinimo kai kam atrodė, kad Galilėjaus teiginiai apie nelygų mėnulio paviršių yra klaidingi.

Dar viena naujovė buvo ta, kad Galilėjaus tvirtinimu tai, kas plikai akiai atrodė šviesos „debesys“ ar „Paukščių takas“, iš tiesų yra daugybės žvaigždžių telkiniai, o ne kokia nors materija, atspindinti saulės šviesą, kaip manė kai kurie garsūs jo laiko astronomai.

Keturi Jupiterio palydovai buvo dar vienas nepaprastas Galilėjaus atradimas, jo paties akyse sutvirtinęs Koperniko pasiūlytą heliocentrinę kosmologiją, pagal kurią pati žemė gali judėti aplink saulę. Jupiterio satelitai buvo stebėjimais paremtas įrodymas, kad ne viskas juda aplink žemę. Tad gal juda ir pati žemė, nors tai ir prieštarauja mūsų tiesioginiams pojūčiams. Galilėjus žavėjosi Koperniko drąsa, su kuria jis samprotavimui suteikė viršumą, beveik su „prievarta“, tiesioginių pojūčių atžvilgiu.

Galilėjaus knyga greitai tapo diskusijų objektu, ne tik astronominių. Filosofai kalbėjo apie „jusles“. Buvo klausiama ar tik tiesioginis pojūtis, ar ir netiesioginis, per teleskopą, gali būti patikimu vieno ar kito stebimo fenomeno patvirtinimu. Dar kiti manė, kad Galilėjaus stebėjimų išvados yra klaidingos dėl optinių teleskopo lęšių iškraipymų.

Nuostabą dėl Galilėjaus teiginių gerai iliustruoja anglų ambasadoriaus Henry Wotton, rezidavusio Venecijoje, laiškas karaliui Jokūbui I, pasiųstas kartu su viena Galilėjaus „Sidereus Nuncius“ kopija. Laiške ambasadorius rašo, jog siunčia „pačią keisčiausią naujieną, kokia tik girdėta pasaulyje“ ir priduria, kad Galilėjus po savo knygos publikavimo rizikuoja tapti arba pernelyg įžymiu, arba būti pernelyg išjuoktu. Daugelio reakcija buvo panaši į anglų ambasadoriaus. Galilėjaus naujovės buvo tiesiog pernelyg didelės jo amžininkams. Nenuostabu, kad daugelis iš jų žiūrėjo į Galilėjaus teiginius su skepticizmu ir įtarumu. Pavyzdžiui, vienas gydytojas dramatišku tonu rašė, kad Galilėjaus atradimai sugriovė didelę dalį medicinos, diagnozės būdų. Tai nenuostabu, žinant tų laikų medicinos sąsajas su tradicine ikigalilėjine astrologija. Kita vertus, netrūko žmonių, kurie labai entuziastingai įvertino Galilėjaus atradimus, kaip vienuolis ir astronomas Ilario Altobelli. Dar kiti gretino Galilėjų su didžiuoju keliautoju Kolumbu, mat Galilėjus tarsi atrado naują ir neištirtą „žemyną“ dangaus skliaute. (rk)