Pelenų barstymas, kuriuo trečiadienį prasidės Gavėnios metas, yra labai svarbus simbolis,
nes iš tiesų atgaila yra labai reikšmingas dalykas žmogaus gyvenime. Pradedame liturginių
metų laikotarpį, kuriuo esame skatinami geriau suvokti, kad Dievas visuomet pasilenkia
ties parpuolusiu žmogumi ir nori jam pagelbėti. Jam reikia tik vieno - kad žmogus
atsigręžtų į Jį. Todėl ir lenkiame savo galvas po byrančių pelenų žiupsneliu, kad,
pakėlę akis, suprastume, jog Dievas mūsų laukia.
Kasmet prieš Gavėnią Šventasis
Tėvas paskelbia žinią, kurioje visą pasaulinę tikinčiųjų bendriją kviečia atidžiau
pamąstyti apie kurį nors Gavėnios atsivertimo kelio aspektą. Prieš tris savaites paskeltoje
žinioje šių metų Gavėniai popiežius pakvietė pagilinti pasninko prasmės suvokimą,
nes juk Gavėnią mes švenčiame sekdami Viešpaties pavyzdžiu, kuris prieš savo viešosios
misijos pradžią keturiasdešimt dienų pasninkavo dykumoje.
Kalbant apie pasninką
gali kilti klausimas: kodėl mes, krikščionys, turėtume atsisakyti to, kas savaime
yra gera, ko dėka mes esame gyvi? Šventasis Raštas ir visa krikščioniška tradicija
atsako, jog pasninkas padeda vengti nuodėmės ir visko, kas į ją veda. Naujajame Testamente
Jėzus kalba apie tikrą pasninko prasmę, smerkdamas fariziejus, kurie skrupulingai
laikosi visų įstatymų ir priesakų, o jų širdys nutolusios nuo Dievo. Tikras pasninkas,
sako Dieviškasis Mokytojas, reikalauja „kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet
savo Tėvui, kuris yra slaptoje“. Dykumoje grumdamasis su šėtonu, Jėzus sako: „Žmogus
gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4,4).
Tad pasninko tikslas – maitintis tikruoju maistu, kuris yra Dievo valios vykdymas.
Kaip
liudija Apaštalų Darbų knyga ir Bažnyčios Tėvai, pirmaisiais krikščionybės amžiais
pasninko praktika buvo labai paplitusi. Šiandien jos dvasinio vertingumo suvokimas
gerokai sumažėjęs. Vien materialinės gerovės siekiančioje kultūroje į pasninką žiūrima
kaip į terapinę priemonę kūno savijautos gerinimui. Tikintieji, žinoma, nemenkina
šito fizinio aspekto, tačiau jiems pasninkas yra visų pirma „terapija“ gydanti žmogų
iš visų dvasinių negalavimų, trukdančių vykdyti Dievo valią. Benediktas XVI primena
savo pirmtako Pauliaus VI apaštališkosios konstitucijos Penitemini tvirtinimą,
jog pasninkas turi būti suvokiamas viso krikščioniško pašaukimo kontekste, kad krikščionis
pasninkauja ne sau, bet Dievui, kuris taip mus pamilo, kad už mus paaukojo pats save.
Gavėnia tebūnie visų pirma proga prisiminti, jog marindami savo egoizmą, mes atveriame
širdis Dievo ir artimo meilei, kuri yra svarbiausias iš visų Dievo įsakymų ir kuriame
telpa visas Evangelijos mokymas.
Pasninkas, - rašo popiežius žinioje šiemetinei
Gavėniai, - yra vertinga asketinė praktika, yra dvasinis ginklas kovai su vergavimu
sau patiems. Savanoriškas valgymo malonumo ir materialinių vertybių atsisakymas padeda
Kristaus mokiniui suvaldyti gimtosios nuodėmės paveiktą savo prigimtį. Gavėnia tepadeda
kiekvienai šeimai ir kiekvienai krikščionių bendruomenei atitolinti nuo savęs viską,
kas išblaško sielą, ir pagilinti tai, kas ją maitina ir atveria Dievo ir artimo meilei.
(jm)