Septintasis eilinis sekmadienis

Po kelių dienų, kai Jėzus vėl atėjo į Kafarnaumą, žmonės išgirdo jį esant namuose, ir tiek daug prisirinko, jog nė prie durų nebeliko vietos. O jis skelbė jiems žodį. Tada keturi vyrai atnešė paralyžiuotą žmogų. Negalėdami dėl minios prinešti jo prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur jis buvo, ir, padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžiuotasis. Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus kreipėsi į paralyžiuotąjį: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“ Tenai sėdėjo keletas Rašto aiškintojų, kurie svarstė savo širdyje: „Kaip jis drįsta taip kalbėti? Juk jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“ Jėzus, iš karto savo dvasia perpratęs jų mintis, tarė: „Kam taip manote savo širdyje? Kas lengviau – ar pasakyti paralyžiuotam: 'Tau atleidžiamos nuodėmės', ar liepti: 'Kelkis, pasiimk neštuvus ir vaikščiok'? Bet, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią atleisti žemėje nuodėmes, – čia jis tarė paralyžiuotajam, – sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!“ Šis atsikėlęs tuojau pasiėmė neštuvus ir visų akyse nuėjo sau. Visi be galo stebėjosi ir šlovino Dievą, sakydami: „Tokių dalykų mes niekad nesame matę“. (Mk 2, 1-12)

PARALYŽIUS, Mons. Adolfas Grušas

Jėzus nesprendžia skausmo problemos, ir Dievo Žodis neduoda vienareikšmiško atsakymo. Vietoje to Dievas dalijasi su žmogumi jo skausmu, taip jį išvaduodamas iš nelaimės. Žinoma, šiandien Evangelijoje minimas paralyžiuotasis buvo pagydytas, tačiau kur kas svarbesnė buvo ta meilė, kuria vargšą ligonį apdovanojo Atėjusysis, pasiėmęs ant savo pečių mūsų begalinį žmogišką trapumą.

Dievo Žodis mums atskleidžia veidą Dievo, kuris nestebi iš aukšto žmonių vargų, bet pats išgyvena juos ir pripildo juos vilties.

Yra fizinis skausmas, pasireiškiantis, kaip kankinanti liga, išsiurbianti iš žmogaus visas kitas mintis ir visą energiją…

Yra dvasinis skausmas, pasitaikantis kur kas dažniau ir atvedantis žmogų iki nevilties slenksčio…

Yra ir ignoruojamas nuodėmės skausmas, paralyžiuojantis žmogų ir trukdantis mylėti…

Kaip tik apie tokį skausmą šiandien mums kalba Dievo Žodžio skaitiniai.

Mes užjaučiame ligonius, skaudžiai išgyvename, kai suserga mylimas žmogus. Jėzaus laikais taip nebuvo: žmonės manė, kad liga yra Dievo bausmė už nuodėmes, ir kuo sunkesnė yra liga, tuo didesnę nuodėmę yra padaręs ligonis.

Chroniški ligoniai – aklieji, paralyžiuoti, raupsuotieji,- būdavo tik pakenčiami ir drauge smerkiami, ir tas paralyžiuotasis, kurį atnešė pas Jėzų, be abejo, buvo laikomas dideliu nusidėjėliu.

Jėzus, skirtingai nei kiti, netikėjo, kad liga gali būti Dievo bausme, ir ligonyje matė tik kasdien skausmą išgyvenantį žmogų. Be abejo, nuo Jėzaus akių nepasislėpė ir paralyžiuotojo širdyje esančios tamsybės. Evangelistas Morkus nepasako nieko apie žmogų, kurį, ko gero, jo neatsiklausę, vyrai atnešė prie Jėzaus kojų, tačiau nesunku įsivaizduoti, kokį skausmą ir neviltį, pyktį ir neapykantą Dievui, jį niekinantiems žmonėms ir taip neteisingai jį nuskriaudusiam likimui jautė nelaimingasis.

Jėzus matė paralyžiuotą kūną ir dar labiau neapykantos bei nusivylimo paralyžiuotą šio žmogaus širdį. Įvyko stebuklas: buvo pagydytas ir kūnas, ir dvasia…

Jėzaus laikais žmonės visose kūno nelaimėse įžvelgė nuodėmę. Šiais laikais, atrodo, žmonės lyg ir nustojo daryti nuodėmes.

Jei įsiklausytume į vis labiau visuomenėje įsivyraujančią nuomonę, mūsų dienomis nusidėjėliu gali būti vadinamas tik žmogžudys, teroristas ar vaikų prievartautojas, o visa kita… yra tik blogi įpročiai ar nekalti pašėliojimai…

Galbūt, tai tam tikrų praeities pastangų palikimas, kuomet požiūrį: „viskas yra nuodėmė“ buvo mėginama paversti: „nuodėmės beveik nėra“, kalbant tik apie Dievo atlaidumą, tačiau drauge sugriaunant vidinę žmogaus pusiausvyrą.

Kai žmogus įtiki, jog nedaro nuodėmės, jam, atrodytų, turėtų būti lengviau gyventi, tačiau iš tikrųjų jo dvasia palengva stingsta. Žmogus jaučia, kad jam negera, tačiau nežino, kur ieškoti išsigelbėjimo…

Apsiniaukusią dieną viskas vienodai pilka… Tik Dievo Žodis gali išsklaidyti mūsų gyvenimo šešėlius.

Gaila, tačiau iki šiol daug tikinčiųjų laikosi moralizuojančio požiūrio į nuodėmę, tvirtindami, kad ji yra nusižengimas Dievui, kuris pavydžiai žvelgia į mūsų laisvę ir apriboja ją vien tik norėdamas mums sudaryti sunkumų gyvenime. Kai kas žvelgia į nuodėmę tarsi paauglio akimis, sakydami, kad yra kur kas blogiau besielgiančių žmonių, tad ko Dievui reikia iš mūsų?

Iš tiesų Dievui nieko iš mūsų nereikia…

Šventasis Raštas atskleidžia mums tiesą apie Dievą, kuris trokšta mūsų laimės ir žino, kaip ją pasiekti. Jis mus sukūrė, žino, kaip mes gyvename, tad gal vertėtų ir labiau įsiklausyti į Jo valią?

Nuodėmė, be to, kad tai yra Dievo įžeidimas, įžeidžia ir mus pačius, tai, kuo esame pašaukti būti. Kaip tik todėl pripažinti savo nuodėmę, reiškia: suaugti dvasia, suvokti, kad mūsų pačių ribotumas yra ne mus įkalinantis narvas, bet ta erdvė, kurioje mes turime realizuoti save.

Jėzus sako mums, kad mūsų Dievas yra dovanojantis, pakeliantis ir suteikiantis laisvę mylėti Tėvas. Jėzaus mokinys tai visuomet žino, ir todėl nebijo prisipažinti esąs nuodėmingas.

Mes visi širdyje nešiojamės tamsybės, net mus pačius gąsdinančių dalykų, sumanymų, drumsčiančių sielos ramybę. Tamsa egzistuoja, ir būtų beprasmiška mėginti tai neigti, tačiau kartu būtų beprasmiška leisti tai tamsai įsibrauti į mūsų širdį, į mūsų gyvenimą.

Mes irgi galime paimti mūsų dvasinio paralyžiaus neštuvus, tamsius įpročius ir juos atnešti pas Jėzų, kad paskui galėtume ramiai grįžti į mus mylinčio Tėvo namus…