Šv. Beda – teologas, istorikas, krikščioniškos Europos kūrėjas

Pirmą sykį šiais metais bendroji trečiadienio audiencija vyko ne uždarose patalpose, o šv. Petro aikštėje, pučiant žvarbiam šiaurės vėjui.

Brangūs broliai ir seserys, pirmą sykį šiais metais esame lauke ir, deja, šaltyje, tačiau bent jau nelyja ir nesninga, už tai esame dėkingi, - sveikindamas tikinčiuosius ir piligrimus sakė popiežius Benediktas XVI. Šio trečiadienio audiencijoje Šventasis Tėvas pristatė šv. Beda, vieną iš visuotinės Bažnyčios daktarų.

Beda gimė dabartinės Anglijos šiaurės rytuose, kaip manoma, 672 arba 673 metais, o mirė 735 metų gegužės 25-ąją. Kaip savo raštuose pasakoja pats Beda, jam sulaukus septynerių metų, tėvai jį pasiuntė į benediktinų vienuolyną, kad čia įgytų išsilavinimą. Su tuo vienuolynu bus susietas beveik visas vėlesnis jo gyvenimas: čia jis studijuos, rašys, melsis.

Beda tapo vienu iš didžiausių ankstyvųjų viduramžių eruditų. Jo vienuolyno abatai iš savo dažnų kelionių po Europą parveždavo vis naujų rankraščių, su kuriais jis gerai susipažindavo. Jo paties raštai taip pat pradėjo keliauti po vienuolynus ir pelnė jam daugelio jo laiku žinomų žmonių pagarbą bei draugystę.

Šventasis Raštas yra nuolatinis Beda teologinių ieškojimų šaltinis. Viena vertus, Beda atidžiai ir kritiškai studijavo Bibliją, kita vertus, ją komentavo iš kristologinės perspektyvos. Kitaip sakant, Beda siekė sujungti du dalykus: „išgirsti“ ką sako Biblijos tekstas toks, koks yra. Antra vertus, suprasti tekstą per Kristų. Pasak Beda, Senasis ir Naujasis Testamentai yra „vienas“ Šventasis Raštas, kalbantis, nors ir skirtingai, apie tuos pačius dalykus. Pavyzdžiui, Sandoros palapinė, Mozės išskleista dykumoje, vėliau Jeruzalėje pastatyta šventykla yra vaizdinys Bažnyčios, naujosios Šventyklos, pastatytos ant Kristaus ir apaštalų iš gyvųjų akmenų, kurie sulipdyti Šventosios Dvasios meile.

Kaip prie šventyklos Jeruzalėje statymo prisidėjo pagonių tautos, tiekusios medžiagų ir meistrų, taip, anot Beda, Bažnyčios statyme dalyvauja ne tik žydai, graikai ar lotynai, bet keltai, anglosaksai ir kiti. Beda matė augantį Bažnyčios visuotinumą, neapsiribojanti viena kultūra, tačiau sudarytą iš visų kultūrų, kurios Kristuje turėtų rasti galutinį tikslą. Beda „katalikiškumą“ suvokė kaip ištikimybę tradicijai, bet tuo pat metu atvirumą istoriniams pokyčiams ir kaip vienybės ieškojimą istorijos ir kultūrų skirtingume.

Beda taip pat buvo Bažnyčios istorikas. Jo pateikta įvykių chronologija remsis krikščioniško pasaulio kalendorius. Beda gyvenamu metu laikas dar buvo skaičiuojamas nuo Romos miesto įsteigimo. Tačiau Beda suvokė Kristaus įsikūnijimą kaip istorijos centrą, todėl siūlė laiką skaičiuoti nuo Kristaus gimimo. Jis taip apskaičiavo Velykų šventės datą, kuri tapo visos Bažnyčios liturginio kalendoriaus struktūros atspirties tašku. Beda raštuose pasakojamos pirmųjų šešių ekumeninių visuotinių Bažnyčios susirinkimų istorijos, doktrininiai ginčai. Beda taip pat parašė „Anglų tautų bažnytinę istoriją“, kuri jam pelnė „anglų istoriografijos tėvo“ titulą.

Pats gyvendamas benediktinų vienuolyne ir sekdamas jo maldos ritmą, Beda buvo didelis liturgijos teologijos mokytojas, kaip rodo jo sekmadienių homilijos, mokančios tikinčiuosius džiaugsmingai švęsti tikėjimo slėpinius ir perkelti juos į savo kasdienybę.

Beda paliko patarimų, kurie aktualūs ir šiandien. Tikėjimo tyrinėtojams ir mokytojams jis primena du esminius uždavinius: viena vertus, perprasti Dievo Žodžio nuostabumą, kad vėliau galėtų priimtina forma jį pristatyti tikintiesiems. Antra vertus, išdėstyti doktrinas laikantis paprastumo. Ganytojams Beda pataria sutelkti dėmesį į pamokslavimą, naudoti vietines kalbas. Pats Beda taip darė, savo regiono kalba rašydamas komentarus „Tėve mūsų“, „Credo“ ir Evangelijai pagal Joną. Vienuoliams Beda pataria susitelkti apaštalavimui, mat niekas negali Evangelijos pasilikti tik sau, tačiau privalo, gavus ją dovanai, dovanoti ir kitiems.

Pasauliečius Beda ragina siekti religinio išsilavinimo, imituojant tas minias, kurios apaštalų laikais sekiojo Kristų. Beda moko pasauliečius nuolatos melstis ir siekti dvasinės vienybės su Kristumi. Tėvams Beda primena, jog krikščioniškai auklėdami vaikus jie atlieka kunigišką tarnystę.

Dar Beda esant gyvam garsas apie jo šventumą ir išmintį plačiai pasklido. 701 metais popiežius Sergijus I rašė vienuolyno abatui, prašydamas, kad jis kuriam laikui atsiųstų Beda į Romą, mat norįs pasitarti visuotinai svarbiais reikalais. Po Beda mirties jo raštai plačiai paplito visame Europos kontinente, jų buvo ieškoma. Pavyzdžiui, šv. Bonifacas, Vokietijos apaštalas, keletą kartų rašė Anglijos benediktinams, prašydamas atsiusti kai kurių Beda raštų kopijas, kad ir jis bei jo bendradarbiai galėtų būti apšviesti jų dvasine šviesa.

Dar vėliau vienas garsaus San Gallo vienuolyno abatas, matydamas Beda raštų įtaką, palygino jį patį su saule, kurią Dievas iškėlė Vakaruose, kad šviestų. Žinoma, tai retorika, tačiau tikra yra tai, kad Beda raštai prisidėjo prie kūrimo krikščioniškos Europos, kurioje labai skirtingos tautos ir kultūros tuo pat metu susietos krikščioniško tikėjimo įkvėptų bruožų.

Melskimės, - sakė popiežius Benediktas XVI, - kad ir šiandien būtų Beda prilygstančių asmenybių, kurios vienytų visą kontinentą. Melskimės, kad mes patys būtume pajėgūs atrasti mūsų bendras šaknis tam, kad galėtumėme būti giliai žmogiškos ir autentiškai krikščioniškos Europos kūrėjais. (rk)