Kardinolo Cormac Murphy-O‘Connor mintys apie Darviną, minint jo 200 metų gimimo jubiliejų
Astronomų bendruomenė šiais metais mini Tarptautinius astronomijos metus. Na, o gyvąją
gamtą tiriančių mokslininkų bendruomenė minės brito mokslininko Čarlzo Darvino (1809
vasario 12 - 1882 balandžio 19) 200 metų gimimo ir jo garsiojo veikalo „Apie rūšių
kilmę“ 150-ąsias metines.
Čarlzo Darvino pasiūlyta evoliucijos teorija, kuri
susiejo visas, rodos, tokias skirtingas gyvybės formas, turėjo milžinišką įtaką ne
tik mokslinėms disciplinoms, bet ir žmonių pasaulėžiūrai. Žinoma, vėliau biologijos
mokslas ir naujos jo galimybės įvedė daug korekcijų, „darvinizmą“ keitė „neodarvinizmas“,
keliamos naujos hipotezės, tačiau Darvino intuicijos įtaka yra nepaneigiama. Darvino
evoliucijos teorija, kaip minėta, yra iš tų idėjų, kurios neliko ekspertų ratelyje,
tačiau paveikė žmogaus supratimą apie save patį. Nenuostabu, kad ji susidūrė su anksčiau
gyvavusiomis žmogaus sampratomis, tame tarpe ir su krikščioniška žmogaus samprata:
tokia, kokia ji buvo XIX amžiuje. Buvo bandymų sukurti įvairių pasaulėžiūrų sintezę
arba jas suderinti, tačiau taip pat tvirtinimų, jog krikščioniška pasaulėžiūra ir
evoliucijos teorija paneigia viena kitą. Šiame kontekste verta dar kartą paneigti
dažnai girdimą mitą: nepaisant aštrių ginčų, katalikų Bažnyčia niekad nepasmerkė nei
Darvino, nei jo teorijų.
Britų dienraštis „Times“ publikavo straipsnį su kardinolo
Cormac Murphy-O‘Connor, Anglijos ir Velso katalikų vyskupų konferencijos pirmininko,
pastabomis apie Darviną ir jo teorijas, taip pat apie šių dienų ginčą tarp „evoliucionistų“
ir „kreacionistų“, kuris ypač gyvas Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Kardinolas
Murphy-O‘Connor pažymi, jog pats Darvinas nematė konflikto tarp savo teorijos ir religijos.
Gyvenimo pabaigoje britų mokslininkas rašė: „man atrodo absurdiška abejoti, jog žmogus
gali būti karštas teistas ir evoliucionistas“. Anot kardinolo, mūsų kultūrai būdinga
nuostata, jog tarp mokslo ir tikėjimo yra praraja, yra klaidinga.
Jei manome,
kad mokslas sunaikina tikėjimą arba, priešingai, tikėjimas aptemdo mokslą, tada neišvengiame
iškraipymų iš abiejų pusių. Iliustruodamas tai kardinolas nurodė kai kurių šiandienos
„kreacionistų“ pretenzijas pateikti sukūrimo teoriją – atitinkančią pažodinį sukūrimo
aprašymą Biblijoje - kaip alternatyvą evoliucijos teorijai.
Kardinolo įsitikinimu,
tai yra klaida. Negalima sukūrimo teologijos Pradžios knygoje tapatinti su moksliniu
tekstu. Yra klaidinga manyti, kad autentiškas krikščionis turi rinktis arba evoliucijos
teoriją, arba sukūrimo pasakojimą Biblijoje. Nes, pasak britų kardinolo, Pradžios
knygoje užrašyto sukūrimo pasakojimo tikslas nėra papasakoti „kaip“ pasaulis buvo
sukurtas, tačiau „kodėl“. Šio klausimo „kodėl“ šviesoje yra kalbama apie Dievo ir
kiekvieno žmogaus, apie Dievo ir visos žmonijos santykį. Ieškojimas „kodėl“ veda prie
prasmės ir tikslo klausimų.
Jei galima nekorektiškai pateikti Pradžios knygą
ir krikščionišką kūrinijos supratimą, tą patį galima padaryti ir su Darvino teorijomis.
Pavyzdžiui, „natūralios selekcijos“ ir „stipriausio išgyvenimo“ principus Darvino
teorijoje panaudoti politinei ideologijai, kuri diskriminuoja silpnus ir pažeidžiamus
asmenis. Dar kita sritis yra bioetika ir eugenika: kiek iš mūsų mano, kad reiktų „atsikratyti“
kokią deformaciją turinčiais dar negimusiais vaikais, „leidžiant“ gimti tik sveikiems
ir stipriems? Dar kiti tvirtina, jog evoliucijos perspektyvoje moralė tėra tik „išgyvenimo
strategija“. Tačiau kur tokiame grynai materialistiniame požiūryje dingsta laisvė?
Kur dingsta tie moraliniai pasirinkimai, kurie neapsiriboja „išgyvenimu“? Ar tikrai
pakanka žmogų aprašyti tik materialiai? Mokslas suteikia žmogui nepaprastą jėgą, tačiau,
rašo britų kardinolas, jei norime šią jėgą panaudoti tikrai gerai, negalima užmiršti
to, kas mumyse nusakoma žodžiais „laisvė“, „dvasia“. Kitaip mokslas rizikuoja tapti
priespaudos ir destrukcijos instrumentu. Pastarųjų 200 metų istorija pateikia daug
pavyzdžių ne tik nepaprastus pasiekimus, įgyvendintus su mokslo pagalba, bet ir apie
mokslo galią sukurti nepaprastas grėsmes. Tad vėl iškyla moralinis klausimas: ką žmogus
pasirinks? Gėrį ar blogį? Kaip jis panaudos savo laisvę? Šis klausimas yra bendras
tiek mokslininkui, tiek tikinčiam žmogui. Laisvės klausimas yra Pradžios knygos sukūrimo
pasakojimo šerdyje.
Darvino teorija nepaneigia mūsų laisvės ir moralinės atsakomybės.
O tai moko mus nuolankumo, žvelgiant į tokį nuostabų ir nepaprastai sudėtingą reiškinį
kaip gyvybė bei gyvenimas. Juk jei laisvė egzistuoja, tada neįmanoma su visišku tikslumu
(moksliškai) prognozuoti ateities. Ar tikrai mes galime tapti „geresniais žmonėmis“
tik per natūralios atrankos mechanizmą, ar ir per mūsų laisvę, per mūsų dvasinę brandą,
galų gale per Dievo, Alfa ir Omega, atradimą? Todėl mokslas ir religija, kuri aprėpia
žmogaus dvasinę pusę, jo laisvę, kardinolo Cormac Murphy-O‘Connor nuomone neneigia
vienas kito. Priešingai, jie gali būti puikūs, vienas kitam padedantys partneriai.
Beje,
2009 metų kovo pradžioje Romoje vyks tarptautinė konferencija „Biologinė evoliucija:
Faktai ir teorijos. Kritiškas požiūris praėjus 150-čiai metų nuo „Rūšių kilmės““.
Konferencija rengia Popiežiškasis Grigaliaus universitetas Romoje, Dievo Motinos universitetas
JAV, globoja Popiežiškoji kultūros taryba. (rk)