Italijoje mirė Eluana Englaro. Bažnyčia kviečia maldai ir apmąstymui

Pirmadienio vakare Italijos šiaurėje mirė Eluana Englaro, išbuvusi komoje 17 metų. Jos mirtis palietė visą Italiją, kurioje pastaruoju metu vyko didelės diskusijos dėl to ar galima, ar negalima nutraukti jos maitinimą.

Dvidešimtmetė mergina 1992 metais pateko į avariją, patyrė didelius galvos bei stuburo sužalojimus ir nuo to laiko nebeatgavo sąmonės. Nuo 1994 metų buvo paguldyta į Gailestingumo seserų prižiūrimus slaugos namus ir tik visai neseniai buvo perkelta į kitą vietą.

1999 metais Eluana Englaro tėvas kreipėsi į teismą, sakydamas, kad jo duktė nebūtų sutikusi taip gyventi ir todėl jis prašo nutraukti jos maitinimą. Tačiau tuosyk jo prašymas buvo atmestas, mat tėvo nuomonė apie tai, ką galėtų galvoti jo duktė negalėjo būti lemiamu argumentu. Tačiau teisminis procesas tęsėsi ir 2007 metais Milano apeliacinis teismas nusprendė, kad teisėjas gali leisti nutraukti Eluana Englaro maitinimą tuo atveju, jei pripažįstama, kad ji nebeatsibus iš vegetacinės būklės ir kad ji nebūtų norėjusi tokios priežiūros, kokia jai teikiama dabar. Tačiau toks sprendimas buvo užginčytas, o diskusijos iš teismo salės persikėlė į dienraščių puslapius ir televizijos ekranus.

Vieni teigė, kad gyvenimas komos būsenoje jau nieko nebevertas ar net, kad žmogus komos būsenoje nustoja būti asmeniu. Kiti su tuo nesutiko, sakydami, jog Eluana Englaro turi teisę į medicininę priežiūrą, kaip ir kiekvienas kitas savimi pasirūpinti nepajėgiantis ligonis, net jei yra komos būsenoje ir net jei jos tėvui tai atrodo neprasminga.

Vieni teigė, jog konkretus sprendimas dėl Eluana gyvybės turi būti atiduotas į jos tėvo rankas, o ne abstraktiems valstybės įstatymams ar religinės moralės taisyklėms. Tačiau kiti priminė riziką, kuri gresia atsisakius bendrų taisyklių ir viską patikėjus tik individualiai valiai. Juk dažnai tos „abstrakčios“ taisyklės buvo įvestos būtent tam, kad užkirstų kelią vieno kurio nors žmogaus baisiai savivalei.

Pasak vienų, tikrai Eluaną mylintys ir besigailintys turi padėti jai gauti „saldžią mirtį“, tačiau kiti sakė, jog meilė negali siūlyti mirties.

Deja, dažnai ir pati diskusija buvo pernelyg abstrakti. Daug pasisakiusių už Eluanos maitinimo nutraukimą įsivaizdavo ją apipainiotą vamzdeliais ir laidais, apsuptą daugybės medicininių aparatų, kurių dėka palaikoma jos visiškai sunykusio ir inertiško kūno gyvybė. Tačiau iš tikro moteriai viso to nereikėjo. Ji kvėpavo savarankiškai, jos kūną, panašiai kaip ir tais atvejais, kai žmonės turi pilną sąmonę, bet negali judėti, mankštino fizioterapeutai, gražiu oru vienuolės dažnai veždavo ją į sodą. Dienos metu ji visada būdavo atsimerkusi, tik lieka paslaptis ką savo gelmėse ji jaučia. Atėjus nakčiai ji užsimerkdavo ir užmigdavo, nors niekas negali pasakyti ar ji sapnuodavo ir kuo diena jai skyrėsi nuo nakties. Kartais ji net nusišypsodavo, bet niekas negali pasakyti ar tai iš tikro būdavo, ar nebūdavo šypsena. Medikai pripažino, kad daugeliu atžvilgiu Eluana, nepaisant komos ir neįgalumo dėl galvos pažeidimų, buvo sveika ir jos kūno gyvybei tereikėjo maisto bei priežiūros. Maitinama ji būdavo nakties miego metu, per nedidelį vamzdelį, kuriuo po truputį buvo tiekiamos visos medžiagos ir skysčiai, kurių jai reikėjo.

Būtent todėl teismui nusprendus nutraukti maitinimą, daug kas priešinosi šiam sprendimui, nes tai reiškė, kad Eluana Englaro turės merdėti apie 10 dienų, kaip ir kiekvienas žmogus be maisto ar vandens. Net jei leidžiami stiprūs nuskausminamieji, toks sprendimas yra visiškai nepriimtinas. Tokios pozicijos laikėsi ir katalikų Bažnyčios Italijoje atstovai, prilyginę teismo sprendimą nutraukti maitinimą eutanazijai, nužudymui.

Po Eluana Englaro mirties Bažnyčia kvietė susikaupimui ir apmąstymui. T. Federico Lombardi, Šventojo Sosto spaudos salės atstovas, sakė, jog mirties akivaizdoje tikintis žmogus susitelkia maldai ir paveda Eluana Dievui. Dabar ji jau ramybėje, o jos istorija visus temotyvuoja ramiam ir atsakingam apmąstymui apie būdus gerbti asmens teisę į gyvybę, tad ir į slaugą. Italijos vyskupų konferencijos komunikate Eluana patikima dangiškojo Tėvo gailestingai meilei, taip pat kviečiant visus, kurie už ją meldėsi ir troško jai gero, su aistra ginti žmogaus gyvybę.

Kadangi Eluana Englaro mirė anksčiau nei laukta, žiniasklaidoje jau pasklido įtarimai, kad jos mirtis buvo išprovokuota tyčia, o prokuratūra paskyrė mirusiosios autopsiją. Kai kam jau parūpo išgauti Vatikano savaiminę ekskomuniką visiems atsakingiems, jei tyčinio nužudymo hipotezė pasitvirtintų. Tačiau kardinolas J. Barragan, Popiežiškosios sveikatos apsaugos tarybos pirmininkas, atsakė, jog dabar reikia atleidimo ir susitaikymo dvasios, ne aklos polemikos, o apmąstymo kaip galime gerbti žmogaus gyvybę.

Eluana Englaro istorija ne tik asmeniškai palietė daugelį italų, bet paliko daug atvirų klausimų visuomenei. Juristai klausia kaip teisėjas galėjo priimti sprendimą nutraukti moters maitinimą, jei nebuvo atitinkamo įstatymo. Moralės ekspertai klausia ar egzistuoja „teisė į mirtį“ ir kas ją turi. Italijos politikai svarsto įstatymo projektą, kuriame siekiama rasti balansą tarp dviejų dalykų: tarp neproporcingo, prievartinio gyvybės išlaikymo atsisakymo, tuo pat metu nesukuriant pavojingų dviprasmybių, kurios leistų, pavyzdžiui, tvirtinti, jog komos būsenoje esančio žmogaus maitinimas jau yra „prievarta“. (rk)