Sekmadienio vidudienio maldos proga popiežius priminė vasario 11-ąją minimą Pasaulinę
ligonių dieną
Sekmadienio vidudienio maldos proga sakytą kalbą, kaip paprastai, popiežius pradėjo
trumpu Žodžio liturgijos komentaru. Šio sekmadienio Evangelijos pagal Morkų ištrauka
pasakojo apie Jėzų gydantį ligonius ir apsėstuosius Kafarnaumo mieste. Viena pirmųjų
pagydytųjų buvo Simono Petro uošvė. Jėzus užėjo į namus. Simono uošvė gulėjo karščiuodama.
Jis paėmė ją už rankos. Karštis kaip mat paliovė. Ir uošvė pasveikusi galėjo jiems
patarnauti. Saulei nusileidus, Jėzus pagydė ir daugelį kitų ligonių, atvestų prie
Simono namų. Ligonių gydymas yra svarbi Jėzaus misijos dalis, o tai savo ruožtu mus
skatina pamąstyti apie žmogaus ligą, apie jos ištiktą žmogų. Tokią galimybę, - sakė
popiežius, - mums suteikia ir Pasaulinė liginių diena, kurią minėsime ateinantį trečiadienį,
vasario 11-ąją, švęsdami Lurdo Švenčiausiosios Mergelės liturginį minėjimą.
Nors
liga yra žmogaus gyvenimo dalis, mes nenorime su ja susitaikyti, ne vien dėl to, kad
ji gali būti nepakeliamai sunki, net pirmiausia dėl to, kad mes esame sukurti gyvenimui,
pilnam gyvenimui. Ir Dievą mes savaime įsivaizduojame kaip gyvybės pilnatvę, kaip
amžino ir tobulo gyvenimo davėją. Kai mus slegia kančia, kai atrodo, kad visos mūsų
maldos lieka bevaisės, mums ima kilti abejonių ir sielvarto prispausti klausiame:
kokia gi Dievo valia? Atsakymą į šį klausimą randame Evangelijoje. Pavyzdžiui, ir
šį sekmadienį skaitytoje Evangelijos ištraukoje, pasakojančioje, kad „jis pagydė daugelį
sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų“ (Mk 2, 34) arba Evangelijos pagal
Matą ištraukoje, kurioje sakoma, jog „Jėzus vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas
sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas žmonėse visokias ligas bei
negales“ (Mt 4, 23). Jėzus nepalieka jokių abejonių: Dievas, kurio veidą Jėzus apreiškė,
yra gyvybės Dievas, vaduojantis mus iš visokio blogio. Ligonių pagydymai yra jo meilės
galios įrodymai. Jie mums byloja, kad prisiartino Dievo Karalystė, grąžinanti žmonėms
sielos ir kūno sveikatą. Šitie pagydymai yra ženklai,- kalbėjo popiežius. Jie vertingi
ne tik patys savaime, bet visų pirma dėl to, jog jie mums priartina Dievą, padeda
mums suprasti, jog rimčiausia žmogaus liga yra nutolimas nuo Dievo, tiesos ir meilės
šaltinio. Tik susitaikinimas su Dievo mus tikrai pagydo, grąžina mums tikrą gyvenimą,
nes gyvenimas be meilės ir be tiesos nebūtų tikras gyvenimas. Dievo Karalystė – tai
gyvenimas Jo meilėje ir tiesoje, tai mūsų būties gelmių pagydymas. Štai kodėl Jėzaus
viešojoje misijoje jo žodžius lydėjo stebuklingi pagydymai. Jėzaus žodžiai ir darbai
sudaro vieną nedalomą vilties ir išganymo žinią.
Šventosios Dvasios veikimu
Jėzus savąją misiją tęsia Bažnyčioje. Sakramentuose Kristus dovanoja save nesuskaitomai
daugybei brolių ir seserų, gydo liginius krikščionių medicinos darbuotojų rankomis,
juose atskleidžia savąjį meilės kupiną veidą. Daugybė krikščionių – kunigų, vienuolių
ir pasauliečių leidžia, kad jų rankomis, akimis ir širdimis naudotųsi Kristus, tikrasis
kūno ir sielos gydytojas.
Melskimės už visus ligonius, - ragino popiežius,-
ypač už sunkiai sergančiuosius, kurie patys negali pasirūpinti savimi ir yra visiškai
priklausomi nuo kitų žmonių globos. Slaugančiųjų rūpestingume jie temato Dievo meilės
jėgą ir jo išganingos malonės gausą. Marija, liginių sveikata, melski už mus! (jm)