Išėjęs iš sinagogos, Jėzus su Jokūbu ir Jonu iškart nuėjo į Simono ir Andriejaus
namus. Simono uošvė gulėjo karščiuodama, ir jie tuojau apie tai jam
pasakė. Jis priėjęs pakėlė ją už rankos; karštis paliovė, ir ji galėjo
jiems patarnauti.
Atėjus vakarui, kai saulė nusileido, pas Jėzų
sugabeno visus ligonius ir demonų apsėstuosius; visas miestas buvo susirinkęs
prie durų. Jis pagydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug
demonų. Ir neleido demonams kalbėti, nes jie žinojo, kas jis.
Labai
anksti, dar neprašvitus, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi.
Simonas ir jo draugai nusekė iš paskos ir, suradę jį, pasakė: „Visi tavęs ieško“.
Jis atsakė: „Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten skelbčiau
žodį, nes tam esu atėjęs“. Ir keliavo po visą Galilėją, skelbdamas [žodį] jų sinagogose
ir išvarinėdamas demonus. (Mk 1, 29-39)
JĖZAUS PASLAPTIS,
Mons. Adolfas Grušas
Šio sekmadienio
Evangelija pratęsia tai, ką girdėjome praėjusį sekmadienį. Evangelistas Morkus aprašo,
kaip, išėjęs iš sinagogos, kur iš piktojo valdžios išvadavo apsėstą žmogų, Jėzus pasuka
į apaštalo Petro namus. Ten jis pagydo apaštalo uošvę, o vėliau vėl gydo ir guodžia
Kafarnaumo žmones, susirinkusius prie Petro namų.
Ilga, įtempta, sekinanti
diena…
Petro uošvės ir kitų Kafarnaumo gyventojų pagydymas yra labai reikšmingas.
Jėzus iš karto pasirodo žmonėms kaip tas, kuris gali išlaisvinti iš skausmo, atliepdamas
Senojo Testamento teisiojo Jobo skundui, kad gyvenimas pats yra kančia, kuriai pasipriešinti
nėra jokios prasmės. Deja, ir daugelis mūsų žmonių kančios patirtį laiko viena iš
svarbiausių savo gyvenime, ir visą gyvenimą vertina, kaip skaudžių įvykių grandinę.
Kaip
galima būtų išvengti tokio požiūrio? Kaip tikėti Dievo gerumu, kai nuolat esame persekiojami
skausmo ir nesėkmių? Netgi Dievo Žodis mums neduoda paprasto atsakymo ir visi mėginimai
suprasti skausmą paprastai baigiasi nesėkme.
Išganytojas, gydydamas ligonius,
parodo, kad Dievas nėra abejingas kančios slėpiniui, kad Jis dalijasi su mumis skausmu
ir nuo jo išvaduoja. Juk iš tikrųjų žmogui nėra tiek svarbu žinoti kančios priežastis.
Jis tik paprasčiausiai nori išvengti kančios…
Evangelistas Morkus mums parodo
dar vieną kančios pusę: Viešpats išgelbsti mus nuo kančių, kad mes galėtume tarnauti
kitiems, tačiau drauge ir pati kančia suartina žmones, leisdama jiems patirti kitų
meilę ir prisirišimą. Ta meilė tampa vilties šaltiniu, kuriam negali sutrukdyti joks
skausmas. Jėzus pats priima ant savo pečių pasaulio skausmą, gelbsti pasaulį, pats
patirdamas kančią…
Kafarnaumo gyventojai stebėjosi, tiek girdėdami Jėzaus pamokslus,
tiek matydami Jo atvirumą žmonių nelaimėms ir pastangas jiems padėti. Viešpats savo
gyvenimą paskyrė meilei, save padarydamas dovana žmonėms. Mūsų pavydžiais, išskaičiavimų
ir godumo kupinais laikais, toks Mokytojo iš Nazareto elgesys atrodo beveik nesuprantamas.
Panašų
kaip Jėzaus elgesį mūsų laikų žmonės vadina stebuklingu, veikiausiai todėl, kad patys
net nemėgina prie to stebuklo prisiliesti. Iš tiesų Išganytojui svarbu ne padaryti
stebuklai, nes Jis draudžia išvaromiems demonams skelbti apie tai, kas Jis yra. Jėzui
kur kas svarbiau būti autentišku Evangelijos skelbėju, vykdančiu savo dangiškojo Tėvo
valią.
Kaip tik čia tenka prabilti ir apie mūsų visų krikščioniškąjį pašaukimą…
Mes
nelabai suprantame, kaip Jėzus pajėgė ištverti tokią pilnos įtampos dieną, mums nelabai
aišku ir ko trūksta mums patiems, kad galėtume būti veiklūs Gerosios Naujienos skelbėjai.
Atsakymą
į tai taip pat randame šio sekmadienio Evangelijoje. Jėzaus paslaptis – tai malda,
Jo ilgas nakties pokalbis su Tėvu, kuris suteikia Išganytojui jėgų pakelti Jį supančias
žmonių kančias, klausančiųjų nesupratimą ir apaštališko kelio vargus. Evangelija pasakoja,
kad kuo daugiau tokių sunkumų Jėzaus kelyje pasitaikydavo, tuo dažniau ir tuo ilgiau
Jis likdavo įsigilinęs į maldą.
Deja (o gal mūsų laimei?) mes nieko nežinome
apie tą Jėzaus maldą. Ji netapo ir niekada netaps surašyta maldaknyge, kuria gali
pasinaudoti kiekvienas tikintysis, stebuklingai atgaudamas jėgas, prarastas, kovojant
su blogiu ir nuodėme. Gal ir todėl taip dažnai nusiviliame ir tyliai skęstame toje
neviltyje.
Iš tiesų, jėgas suteikianti malda nėra mūsų prašymų ar nusiskundimų
sąrašas, ji nėra ir mūsų pastangos pasiekti kokį nors rezultatą. Jėzus liudija mums,
kad malda – tai paslaptingas ir artimas susitikimas su Visagaliu Dievu, tai visą širdį
persmelkianti tyla, suteikianti mums šviesos matyti savo gyvenimą tiesoje.
Tai
nėra lengva… Mėginimai taip melstis ne kartą yra ne lengvesni, nei patiriamos kūno
kančios. Pradžioje gali atrodyti, jog kalbamės su siena, jaustis kvailai ir juokingai.
Vienintelis būdas išgirsti Dievo balsą – tai atkaklus nusižeminimas, leidžiant Dievo
Žodžiui prasibrauti pro tūkstančius mūsų minčių, mūsų įpročius, kol galiausiai viską
apgaubia Dievo šviesa.
Tai iš tiesų įvyksta… Atsitinka, kad šimtus ir tūkstančius
kartų girdėta Evangelijos ištrauka priverčia mus prapliupti ašaromis, kad neberandame
nei žodžių, nei minčių ir sugebame tik kartoti skaitomos psalmės žodžius. Būna, kad
išgirstame reikalingą žodį reikiamu laiku, o pati malda tampa visą būtį užpildančia
tylia palaima…
Tada nebelieka skaudžių klausimų ar nuovargio, o prisimename
tik tai kam esame kviečiami: liudyti tiesą ir meilę…