Popiežiaus katechezė apie apaštalą Paulių: Pauliaus žemiškosios kelionės pabaiga, dvasinis palikimas ir skirtingas interpretavimas

Vasario 4 dieną, bendrojoje trečiadienio audiencijoje popiežius Benediktas XVI perskaitė paskutiniąją katechezę apie apaštalą Paulių, baigdamas šiam apaštalui skirtą ciklą.

Pasak senos krikščioniškos tradicijos, apaštalas Paulius kankinio mirtimi mirė Romoje. Naujojo Testamento raštai apie tai nekalba, tik Apaštalų darbuose užsimenama apie Pauliaus įkalinimą, nors ir netrukdant pas jį lankytis visiems norintiems. Paties Pauliaus antrajame laiške Timotiejui randame užuominą: „Aš jau esu atnašaujamas, ir mano iškeliavimas arti“. Naudojamas atnašaujamos aukos simbolis leidžia spėti, jog Paulius kalba apie artėjančią žiaurią mirtį ir kad jis kankinystę supranta kaip paties Kristaus aukos dalį.

Pirmas tiesioginis liudijimas apie Pauliaus mirtį mus pasiekė iš I amžiaus pabaigos, praėjus šiek tiek daugiau nei 30-čiai metų nuo apaštalo mirties. Liudijimas randamas Romos Bažnyčios ir jos vyskupo Klemenso laiške Korinto Bažnyčiai. Jame rašoma apie apaštalą Paulių, kuris, nepaisant visų išbandymų, pamokslavo Rytuose ir Vakaruose, pasiekė vakarų pakraštį ir valdžios akyse patyrė kankinystę.

Užuomina apie „vakarų pakraštį“ galbūt nurodo apie Pauliaus kelionę į Ispaniją. Tačiau neginčijamų įrodymų neturima, nors ir tiesa, kad Pauliaus laiške Romiečiams rašė, jog norįs keliauti į Ispaniją.

Popiežius atkreipė dėmesį į kitą įdomią detalę Klemenso laiške: į Petro ir Pauliaus vardų seką. IV amžiuje rašiusio Euzebijaus iš Cezarėjos veikale šių vardų seka yra apversta. Euzebijus rašo, jog valdant imperatoriui Neronui Paulius buvo nukirsdintas, o Petras nukryžiuotas. Tai esą liudija iki šiol išlikę apaštalų kapai Romoje. Euzebijus cituoja II amžiaus pradžioje gyvenusį presbiterį Gajų, tvirtina, jog Vatikane ir Ostiensės kelyje gali parodyti Bažnyčios steigėjų kapus. Ir šiandien, anot Šventojo Tėvo, tose pat vietose pagerbiame apaštalų kapus: šv. Petro ir šv. Pauliaus už Mūrų bazilikose.

Įdomu pažymėti, kad abu didieji apaštalai minimi kartu, - sakė popiežius. – Nors joks senas šaltinis nekalba apie jų tarnystę Romoje tuo pačiu metu, vėlesnė krikščionių sąmonė, dėl bendro palaidojimo Romoje, juos suvoks kaip Romos Bažnyčios steigėjus. II amžiaus pabaigoje Liono vyskupas Ireniejus rašo apie didelę, seną ir visiems žinomą Bažnyčią, įsteigta Romoje „dviejų šlovingų apaštalų Petro ir Pauliaus“.

Pauliaus mirtis pirmą sykį papasakojama Pauliaus aktuose, II amžiaus pabaigos apokrife. Pasak jo, imperatorius Neronas liepė Paulių nukirsdinti. Nėra žinoma tiksli Pauliaus mirties data. Vieni mano, kad Pauliui mirties bausmė galėjo būti įvykdyta po Romos gaisro 64 metų liepą, kiti kalba apie 68 metus, Nerono valdymo pabaigą. Tai priklauso ir nuo Pauliaus atvykimo į Romą datos spėjimo.

Vėlesniais laikais atsiras dvi papildomos tradicijos. Pasak vienos, labiau legendinės, Paulius buvo nukirsdintas prie Laurentinos kelio, o nuriedėjusiai galvai triskart atsitrenkus į žemę tose vietose ištryško vanduo. Ši vieta šiandien Romoje žinoma kaip „Trijų fontanų“ vieta. Tačiau kita tradicija pritaria ankstesnei, tvirtinusiai, kad Paulius nukirsdintas prie Ostiensės kelio ir netgi patikslinta kur. Toje vietoje imperatorius Konstantinas pastatė pirmąją bažnyčią, o šiandien, kaip minėta, čia stovi šv. Pauliaus už Mūrų bazilika.

Tačiau Pauliaus figūra neapsiriboja jo žemišku gyvenimu ir jo mirtimi: jis paliko nepaprastą dvasinį palikimą, kartais tapdamas „prieštaravimo ženklu“. Vieniems buvo atsimetėlis nuo Mozės įstatymo, o kitų labai gerbiamas. Svarbu pažymėti, kad Pauliaus laiškai greitai įtraukiami į liturgiją.

Pauliaus laiškai ir jo dvasingumas maitino Bažnyčios tėvus ir visus teologus. Taip jis per amžius, iki pat šiandien, išliko tautų apaštalu ir mokytoju. Paulių mini ir komentuoja tokie svarbūs Bažnyčios tėvai, kaip Origenas, Jonas Chrizostomas, Pauliaus laiškai nulėmė Augustino atsivertimą. Šventasis Tomas Akvinietis, parašęs Pauliaus laiškų komentarą, paliko galbūt brandžiausią viduramžių egzegezės veikalą.

Naujas iššūkis atėjo su Reforma. Lemiamas momentas Liuterio gyvenime buvo tada, kai jis atrado naują nuteisinimo doktrinos Pauliaus laiškuose interpretaciją. Ši interpretacija jį išlaisvino iš ankstesnio gyvenimo skrupulų ir kentėjimų, davė jam naują, radikalų pasitikėjimą be išankstinių sąlygų atleidžiančio Dievo gerumu. Tačiau nuo to momento Liuteris taip pat identifikavo judėjų-krikščionių formalizmą, pasmerktą apaštalo Pauliaus, katalikų Bažnyčioje, kuri jam pasirodė esanti vergovės įstatymui išraiška, prieš kurią reikia pastatyti Evangelijos laisvę. Atsakydamas Tridento susirinkimas (1545-1563) visoje katalikiškoje tradicijoje įvardijo sintezę tarp įstatymo ir Evangelijos.

XIX amžiuje, perimant Apšvietos paveldą, pateiktos naujos Pauliaus mokymo interpretacijos, naudojant istorinį-kritinį metodą. Šių interpretacijų centre yra laisvės sąvoka, vertinama kaip Pauliaus mokymo šerdis. Tačiau laisvė buvo interpretuojama modernaus liberalizmo šviesoje. Taip pat pabrėžtas skirtumas tarp Kristaus ir Pauliaus skelbimo: Kristus skelbia Dangaus Karalystę, kuri Pauliaus mokyme įgyja kristologinę dimensiją, o šios centre yra Velykų slėpinys, kuriuo grindžiami Krikšto ir Eucharistijos sakramentai, iš kurio auga Kristaus Kūnas, kuriasi Bažnyčia. Todėl kartais Paulius buvo vadinamas „naujos krikščionybės“ steigėju.

Tačiau Velykų slėpinyje ir realizuojasi Dievo Karalystė, - pridūrė Šventasis Tėvas, pažymėdamas, jog pastarųjų dviejų šimtų metų egzegezės pažanga suartino katalikus ir protestantus, sukurdama sutarimą ten, kur iš pradžių buvo didžiausias istorinis kivirčas. O tai yra didelė viltis ekumenizmui, kuris toks svarbus Vatikano II Susirinkimui.

Pasak popiežiaus Benedikto XVI, Pauliaus mokymo ir gyvenimo pavyzdžio priėmimas kiekvienam iš mūsų bus jei ne garantija, tai bent krikščioniškos tapatybės ir visos Bažnyčios atsinaujinimo sustiprinimas. (rk)