Popiežiaus bendroji audiencija. Šv. Pauliaus laiškai Timotiejui ir Titui.

Trečiadienio bendrosios audiencijos metu skaitytoje katechezėje popiežius Benediktas XVI komentavo apaštalo šv. Pauliaus laiškus Timotiejui ir Titui.

Timotiejus buvo artimas Pauliaus bendradarbis. Jį apaštalas buvo siuntęs į kelias svarbias misijas – į Makedoniją, į Tesaloniką ir į Korintą. Siųsdamas jį pas Filipiečius, Paulius giria savo bendradarbį Timotiejų: „Neturiu kito pasiuntinio, kuris taip nuoširdžiai jumis rūpintųsi“ (Fil 2, 20). Pasak ketvirtame amžiuje gyvenusio Bažnyčios istoriko Euzebijaus, Timotiejus vėliau buvo pirmasis Efezo vyskupas.

Labai artimas bendradarbis buvo ir Titas, nes apie jį Paulius rašo: „labai uolus... mano bičiulis ir bendradarbis“ (2 Kor 8, 17.23), o kitoje vietoje Titas vadinamas Pauliaus „tikru sūnui bendrame tikėjime“ (Tit 1, 4). Titas buvo Pauliaus siunčiamas į misijas Graikijoje ir Dalmatijoje, o galiausiai tapo Kretos vyskupu.

Pristatęs šiuos du apaštalo Pauliaus bendradarbius, popiežius atkreipė dėmesį, jog dauguma egzegetų laikosi nuomonės, jog laiškus Timotiejui ir Titui rašė ne pats apaštalas, bet juos sukūrę Pauliaus sekėjai, galbūt integruodami į juos kai kuriuos Pauliaus pasisakymus. Tokia išvada daroma sprendžiant pagal šiuose dviejuose laiškuose pristatomą Bažnyčios gyvenimo tikrovę. Ji skiriasi nuo tos, kuri buvo viduriniaisiais Pauliaus veiklos metais. Vis dėlto laiškų esmė lieka ta pati: juose kalbama apie Pauliaus skelbėjo ir apaštalo misiją, apie per jį apreikštą Viešpaties gerumą ir gailestingumą.

Vienas svarbiausių šių laiškų elementų, - kalbėjo popiežius, - yra mokymas apie Bažnyčios tarnystes. Čia primą kartą susiduriame su trimis tarnystėmis – vyskupais, kunigais ir diakonais. Ankstesniuose Pauliaus laiškuose, skirtuose pagoniškoje aplinkoje gyvenusioms bendruomenėms, paprastai kalbama tik apie vyskupus ir diakonus. Juose nėra užuominų apie kunigus, tai yra apie tarnystę, būdingą iš žydų kilusioms krikščionių bendruomenėms. O štai laiškuose Timotiejui ir Titui jau kalbama apie trigubą tarnysčių suskirstymą į vyskupus, kunigus ir diakonus. Šiuose laiškuose,- kalbėjo popiežius,- taip pat aptinkame ir tai, kas vėliau bus vadinama apaštališkąja įpėdinyste. Pirmajame laiške Timotiejui skaitome: „Nepamiršk tavyje esančios malonės dovanos, kuri tau buvo suteikta pranašo ištarme kartu su vyresniųjų rankų uždėjimu“ (Tim 4, 14). Šie žodžiai taip pat liudija apie tarnystės sakramentiškumą. Tad čia jau ir turime svarbiausius katalikiškosios struktūros dėmenis: turime skelbimo turinį – Šventąjį Raštą ir Tradiciją arba kitaip tariant – doktrininę struktūrą, kurią turi papildyti asmeninė struktūra, tai yra skelbėjai, apaštalai ir jų įpėdiniai. (jm)