Ekumeninis dialogas tarp vilties ir nuovargio

Šventojo Sosto dienraštis „l’Osservatore Romano“ publikavo vyskupo Brian Farrell, Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos sekretoriaus, komentarą apie ekumeninį dialogą. Vykstant Maldos už krikščionių vienybę savaitei, ši tema yra privilegijuota.

Anot vyskupo, nepaisant kai kurių nuovargio ir nusivylimo ženklų, katalikų Bažnyčioje ekumeninis ieškojimas stipriai veikia tiek jos mintis, tiek veiksmus. Daugybė ekumeninių susitikimų ir kalbų neleidžia abejoti, jog ekumenizmas yra vienas iš popiežiaus Benedikto XVI prioritetų.

Popiežius Benediktas XVI šį prioritetą perėmė iš savo pirmtakų: iš Jono Pauliaus II, iš Jono XXIII. Tačiau dabartinis katalikų įsipareigojimas ekumeniniame dialoge remiasi Vatikano II Susirinkimu, kuriame buvo suvienytas mokymas apie katalikų Bažnyčią ir pripažinimas, jog ir už jos ribų, kitose Bažnyčiose bei religinėse bendruomenėse yra išgelbėjimo elementų. Šioje perspektyvoje katalikų ir kitų Bažnyčių bei bendruomenių dialogas ir geri santykiai turi iškelti jau egzistuojančią bendrystę, parodyti kas yra bendro. Vienas iš ekumenizmo uždavinių yra skatinti krikščionis abipusiškai atrasti tai, ką jie turi bendro. Kaip ieškoti to bendrumo? Yra ne vienas kelias: teologinis dialogas, abipusiai vyresniųjų vizitai, draugiški bendruomenių susitikimai, bendri darbai.

Vyskupas Farrell pažymi, jog iš principo pozityvūs santykiai su ortodoksų Bažnyčia. Paskutinieji tarptautinės ortodoksų ir katalikų komisijos susitikimai buvo vaisingi, netgi daugiau nei tikėtasi. Geri santykiai su senosiomis Rytų Bažnyčiomis.

O kokie santykiai su Vakaruose gimusiomis bažnytinėmis bendruomenėmis? Anot vyskupo Farrell, Popiežiškoji krikščionių vienybės taryba, norėdama geriau suvokti šiuos santykius ilgo laiko periode, šiuo metu rengia studiją apie katalikų Bažnyčios dvišalius santykius su Pasauline liuteronų federacija, Pasauline metodistų taryba, Anglikonų komunija ir Pasauliniu reformuotų Bažnyčių aljansu per pastaruosius keturis dešimtmečius. Nors studija dar nėra baigta, tačiau jau dabar rodo, jog pavyko įveikti daug stereotipų, išankstinių nusistatymų, sukurti prielaidas pasidalijimui, geriau įvardinti skirtumus, kurie iki šiol egzistuoja.

Vienas iš tikrai reikšmingų pasiekimų yra atnaujintas Šventojo Rašto ir Tradicijos santykių suvokimas, leidęs peržengti XVI amžiuje prasidėjusią aštrią polemiką tarp katalikų ir reformuotojų. Seniau Tradicija ir Biblija buvo laikomos gryna antiteze, priešpastatomos. Dabartinių dialogų šviesoje to nebegalima padaryti, mat tiek katalikai, tiek protestantai įsisąmonino, kad pačios Evangelijos yra apaštalinės tradicijos rezultatas, o vėlesnė tradicija gali būti suvokta kaip Evangelijų priėmimas ir interpretacija.

Žinoma, liko dar daug rimtų klausimų, kurie bus sprendžiami ateities ekumeniniuose dialoguose: ką reiškia Rašto pirmumas Tradicijos viduje? Ar ir kokia prasme susaistančios Šventojo Rašto interpretacijos glūdi Tradicijoje? Dar vienas rimtas ir nelengvas klausimas yra apie tai, kam tenka paskutinis žodis interpretuojant bendrą apaštalų paveldą. „Autoritetingo mokymo“ temos atžvilgiu egzistuoja dideli požiūrio skirtumai tarp Bažnyčių, o tai dažnai neleidžia joms kalbėt vieningai ir vienu balsu.

Pažanga pasiekta ir dialoguose apie nusidėjėlio žmogaus nuteisinimo doktriną, tai yra, apie būdą, kuriuo žmogus yra išlaisvinamas iš nusidėjėlio būklės. Reformacijos laikais ši tema tapo aštrių ir nuolatinių susidūrimų, pasmerkimų ir polemikų šaltiniu.

Tad „Bendra deklaracija apie nuteisinimo doktriną“, kurią 1999 metais pasirašė katalikai ir liuteronai, yra vienas iš svarbiausių paskutiniųjų dešimtmečių ekumeninio dialogo rezultatų. Buvo išspręsta priešstata tarp nuteisinimo per malonę ir per tikėjimą bei gerų darbų. Deklaracijos svarba dar labiau padidėjo prie jos vėliau prisijungus ir metodistams.

Iš klausimų apie nuteisinimo doktriną kilo klausimai apie pačią Bažnyčios prigimtį. Bandydami į juos atsakyti, reformatoriai išplėtojo Bažnyčios kaip „tikinčiųjų susirinkimo“, kaip dvasinės bendruomenės sampratą, giliai skirtingą nuo katalikiško supratimo apie Bažnyčią kaip sakramentinę ir institucinę tikrovę. Tačiau ir šiomis temomis vyksta ekumeniniai dialogai ir sutarta dėl bendrų teiginių. Netgi Petro tarnystės suvokimas, ilgalaikių konfliktų šaltinis, svarstomas iš naujo.

Nors šie klausimai nėra išspręsti, tačiau per pastaruosius dešimtmečius yra pasiekta kažkas svarbaus ir brangaus, reziumuoja vyskupas Farrell. Pasiekti sutarimai leidžia įsisąmoninti krikščionių bendrystės realumą, kloja pamatus Viešpaties valios dėl jo mokinių vienybės realizavimui. Pats ekumenizmas yra Dievo dovana krikščionybei. (rk)