Dialogo su žydais diena

Sausio 17-ąją katalikų Bažnyčia Austrijoje, Italijoje, Lenkijoje ir Olandijoje minėjo dialogo su žydais dieną.

Dabartinio katalikų dialogo su žydais pagrindai buvo padėti Vatikano II Susirinkime, paskelbus Bažnyčios santykių su nekrikščionių religijomis deklaraciją „Nostra Aetate“. Deklaracija ragino katalikus artimiau susipažinti su judaizmo išpažinėjais ir su judaizmo religija. Tai savo ruožtu reikalauja ir katalikiško identiteto tam tikro pakoregavimo, reikalauja krikščioniškoje tapatybėje išgyventi Izraelio slėpinį, tai yra mūsų pašaukimą būti Dievo tauta. Lemtingas įvykis katalikų ir žydų santykiuose buvo Jono Pauliaus II apsilankymas Romos sinagogoje 1986 metais, kuomet popiežius judaizmo išpažinėjus pavadino krikščionių vyresniaisiais broliais. Dialogą ta pačia dvasia tęsia ir popiežius Benediktas XVI.

Susitikimai su žydų bendruomenėmis yra kone neatskiriami kiekvienos popiežiaus apaštališkosios kelionės elementai. Jau pirmosios savo kelionės į Kelną metu, 2005 balandžio mėnesį, popiežius aplankė sinagogą ir joje kalbėjo: „Dievas vieną kartą sau išsirinkęs Izraelio tautą, savosios sandoros neišsižada. Kristuje sudaryta naujoji Sandora yra senosios tąsa. Be senosios, naujoji Sandora nebūtų įmanoma. Kas sutinka Kristų, sutinka ir judaizmą“. Su žydų bendruomenėmis popiežius susitiko taip pat lankydamasis Austrijoje, Prancūzijoje, Jungtinėse Valstijose.

Bene svarbiausias buvo popiežiaus apsilankymas Lenkijoje esančioje Auschwitz – Birkenau nacistinėje mirties stovykloje. Vėliau, viename susitikimų prisimindamas tą įtaigos ir maldingos įtampos kupiną momentą, popiežius kalbėjo: „Toje baugioje vietoje, pasijutau kaip Jobas, išsigandęs, kad Dievas apleido, bet kartu tvirtais įsitikinęs, kad ir tylėdamas jis nepaliauja būti su mumis. Ir kaip tik tą akimirką danguje pasirodė vaivorykštė. Ta vaivorykštė buvo tarsi atsakymas: Aš esu ir mano pažadas, sandora, kurią sudariau po tvano, galioja ir šiandien“.

Kalbant apie katalikų santykius su žydais, ypač apie popiežiaus veiklą šioje srityje, negalima nepaminėti ir tam tikrų nesklandumų. Visų pirma tai nevienareikšmės reakcijos į pernai Benedikto XVI paskelbtą sprendimą pakeisti Didžiojo penktadienio Maldos už žydus tekstą senųjų lotyniškų apeigų Mišiole. Popiežiaus sprendimu, maldą už netikėlius žydus, pakeitė malda, „kad tautų pilnatvei priklausant Bažnyčiai, būtų išganytas visas Izraelis“.

Dalis reakcijų į šį pakeitimą buvo nepalankios: girdi, Vatikanas ir toliau reikalauja, kad žydai pripažintų Kristų. Tačiau tarp judaizmo išpažinėjų netrūko ir teigiamų pasisakymų, akcentuojančių neapsimestinę katalikų Bažnyčios pagarbą kamienui, iš kurio išaugo krikščionybės ir Izraelio tautai, kurią Dievas pasirinko pirmajai savo sandorai su žmonija.

Krikščionybė yra akivaizdžiai artimai susijusi su Izraelio religine tradicija, tačiau dar akivaizdesni jų skirtumai. Krikščionys brangina Abraomą, patriarchus, Mozę, bet jie taip pat tiki Dievo Sūnų. Ir net pačiuose geriausiuose krikščionybės santykiuose su Izraelio tradicija šis skirtumas negali būti nutylėtas. Tai ir buvo pabrėžta naujoje Didžiojo penktadienio maldos formoje: Jėzus Kristus yra visų žmonių, taigi ir žydų, Išganytojas. Dievo Sandora su Izraelio tauta tebegalioja ir Kristus ją patvirtino savo mirtimi. Naujame maldos tekste popiežius naudoja Laiško Romiečiams vienuoliktojo skyriaus frazę, kurioje šv. Paulius sako: mes tikime, kad kai į Bažnyčią įeis pagonių visuma, tada bus išgelbėtas visas Izraelis. Tokią eschatologinę viltį turi krikščionys. (jm)