Antrasis eilinis sekmadienis

Kitą dieną tenai vėl stovėjo Jonas ir du jo mokiniai. Išvydęs ateinantį Jėzų, jis tarė: „Štai Dievo Avinėlis!“ Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų. O jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekančius, paklausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Rabi (tai reiškia: „Mokytojau“) , kur gyveni?“ Jis tarė: „Ateikite ir pamatysite“. Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį. Tai buvo apie dešimtą valandą. Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Jono žodžius ir nuėjo su Jėzumi, buvo Simono Petro brolis Andriejus. Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: „Radome Mesiją!“ (išvertus tai reiškia: „Dievo Pateptąjį – Kristų“) . Ir nusivedė jį pas Jėzų. Jėzus pažvelgė į jį ir tarė: „Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsies Kefas“ (tai reiškia: „Petras – Uola“) . (Jn 1, 35-42).

AMŽINAI PRADEDANTIEJI

Kiekvienas krikščionis, ryžęsis geriau suvokti savo tikėjimą, yra panašus į tuos du Jono Krikštytojo mokinius, kurie, paklausę Jėzaus, kuris šis gyvena, išgirdo žodžius: Ateikite ir pamatysite...

Galime sakyti, jog mums pavyko, tegul ir sunkiai, atplėšti kojas nuo įprasto gyvenimo ir žengti žingsnį į dar nežinomą teritoriją.

Juodu nuėjo ir pamatė, kur jis gyvena.

Ko gero, iš mūsų niekas ir neturėtų reikalauti daugiau, nes pats Išganytojas tuo pasitenkino.

Tą dieną juodu praleido pas jį...

Mes iš tiesų tebesame to kelio pradžioje. Dar tik pradedame kažką matyti, jau šį – bei – tą išmokome, supratome, jau pamėginome žengti tolesnius žingsnius...

Krikščioniu tampama ne per vieną ir net ne per tūkstantį dienų.

Krikščionybė susilaukia daug priekaištų iš visuomenės: mes nepanaikinome nelygybės, nesukūrėme patvarios taikos, mūsų tarpe daug nesutarimų, pykčio, įvairaus blogio...

Mes suprantame visus tuos priekaištus ir pripažįstame jų teisingumą. Be abejo, iš žmogaus, pasirinkusio savo idealu Kristų, tikimasi daug, labai daug.

Vis tiktai mums tenka prašyti iš kitų supratingumo. Mums dera atsiprašyti už lėtumą, nuolatinį vėlavimą, stengiantis padėti, gydant žaizdas, mūsų nutolimą nuo Evangelijos, kurią stengiamės iš naujo atrasti.

Tikriausiai, mes nesame tokie, kokius mus norėtų matyti pasaulis. Jis pageidauja tobulų krikščionių, nenuviliančių, nepaniekinančių savo vardo.

Tai nereiškia, jog krikščionys nenori išlaikyti ištikimybės, eidami krikšto pažadų vykdymo keliu. Visa bėda tik tame, kad tikrai garbingai sugebame laikytis tik vieno pažado: nestovėti vietoje. Mes galime tik pažadėti, kad kiekvieną dieną galime mėginti pradėti iš naujo savo kelią. Jau esame padarę pirmuosius žingsnius ir užtikriname, kad padarysime kitus, tik neaišku, kiek tokių žingsnių reikės.

Taip yra todėl, kad dvasios kelionė nepanaši į keliautojų žingsnius. Joje, padaręs pirmą žingsnį, nesi tikras, kad jis jau liko už nugaros. Gali būti, jog kitą rytą prieš akis stovės tos pačios kliūtys, atrodytų, vieną kartą įveiktas blogis iškils dar skaudžiau.

Štai kodėl galima tvirtinti, jog net ir labai besistengdami, tebeliekame pradinukais. Mes gyvename su Viešpačiu, bet vis nedrįstame praverti duris ir peržengti slenkstį.

Todėl ne visuomet teisinga, kai reikalaujama, kad visuomet būtume pirmaujančių tarpe. Mes jais nesame ir, galbūt, nesugebame būti.

Mes galime savo tikėjimą paliudyti savo bandymais tapti geresniais, sąžinės priekaištais, kad to nepajėgiame padaryti, savo vidiniu nerimu ir ieškojimais.

Mus išduoda nostalgija, užplūstanti, suvokus didybę, kuriai esame skirti ir nuo kurios esame dar taip toli...

Be reikalo pageidaujama, kad krikščionys turėtų būti geresni už kitus. Mes nesame geresni, tačiau su tuo nesutinkame ir norime keistis. Norime būti arčiau Viešpaties, o tai jau reiškia tam tikrą nueitą kelią.

Mes atėjome pas Išganytoją ir pamatėme, jog mūsų laukia dar ilgesnė kelionė. Tačiau viena, ką galime pasakyti visiems, būtų tai: Mes nenusigręšime, mes eisime toliau.

Ko gero, šie žodžiai labiausiai tiktų apibūdinti krikščionį… (Mons. Adolfas Grušas)