Šventojo Sosto stebėtojas JTO: civilių apsauga ginkluotų konfliktų metu
Šiomis dienomis Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo taryboje vėl svarstytas civilių
apsaugos karinių konfliktų metu klausimas.
Daug kas yra pastebėjęs, kad vienas
iš XX amžiaus karų bruožų yra tai, kad juose žuvo daugiau civilių nei pačių kariškių,
tiesiogiai dalyvaujančių kariniuose veiksmuose. Ankstesnių amžių karuose civilių aukų
skaičius buvo sąlyginai mažas, mat daug mažiau civilių tiesiogiai ar netiesiogiai
patekdavo į karo vidurį. Yra daug tai paaiškinančių faktorių: šaltuosius ginklus pakeitė
pabūklai; karo veiksmai vis labiau urbanizuotose visuomenėse neišvengiamai paliečia
daugiau civilių. Kaip rodo XX amžiaus istorija, į karą įsivėlusios valstybės civilinė
visuomenė labiau negu bet kada anksčiau turėjo prisiimti kariuomenės aprūpintojo vaidmenį,
gaminti ir tiekti viską, ko tik gali prireikti karui. Industrinis išsivystymas, kelių
ir transporto tinklas kaip niekad tampriai susiejo civilinę visuomenę su valstybės
karinio aparato galimybėmis, tuo pat metu patiems civiliams tampant taikiniais. Todėl
karinės logikos požiūriu gausiai civilių gyvenamo industrinio centro subombardavimas
nebėra „beprasmės skerdynės“, o „racionali būtinybė“.
Milton Leitenberg studijoje
„Mirtys XX amžiaus karuose ir konfliktuose“ spėjama, kad 1900-2000 metais žuvo per
231 milijoną civilių, nekalbant apie masinį gyvųjų engimą.
Kita vertus, XX
amžiuje, ypač antroje pusėje, didėjo pastangos sukurti ir priimti tarptautines teisines
normas, kurios saugotų civilius nuo konflikto.
Saugumo tarybos diskusijose
apie civilių apsaugą karinių konfliktų metu pasisakė nuolatinis Šventojo Sosto atstovas
JTO arkivyskupas Celestino Migliore. Anot jo, pastaraisiais mėnesiais, savaitėmis
ir dienomis visi tapome liudininkais dramatiškų įvykių, kuriuose civilių saugumas
vis labiau kritiškas: Gazos ruože, Irake, Darfure, Kongo Demokratinėje Respublikoje.
Būtų galima vardinti ir toliau.
Nors yra ir daugiau, tačiau arkivyskupas Migliore
atskirai paminėjo tris civilių apsaugos normas: laisvą humanitarinės pagalbos tiekimą,
specialią vaikų ir moterų apsaugą bei nusiginklavimą.
Pasak Šventojo Sosto
atstovo, be galo blogas elgesys su civiliais daugybėje pasaulio vietų neatrodo esanti
šalutinė karo pasekmė. Nuolatos stebime, kad civiliai sąmoningai paverčiami taikiniais
dėl politinių ir karinių tikslų. Šiomis dienomis stebėjome kaip dvi kovojančios pusės
užmiršo skirtumą tarp civilių ir kariškių. Yra liūdnai aišku, kad politiniai ir kariniai
planai pamynė pamatinę pagarbą žmogaus orumui, kai Gazos ruože naudojami įvairūs ginklai
ir nepaisoma jų poveikio civiliams; kai vaikai ir moterys naudojami kaip kovojančių
skydai; kai trukdoma teikti humanitarinę pagalbą; kai Darfure kaimai sunaikinami,
o jų gyventojai vejami kitur; kai Demokratinėje Kongo Respublikoje seksualinė prievarta
laužo vaikų ir moterų gyvenimus.
Civilių apsaugai reikia ne tik humanitarinės
teisės, bet pirmiausiai ir labiausiai politinės valios bei veiksmo. Civilių apsauga
turi remtis atsakingu galios naudojimu. Tai reiškia, kad lyderiai turi ginti savo
šalių piliečius, turi naudoti tik teisines priemones, turi pripažinti valstybių ir
bendruomenių teisę egzistuoti ir taikiai sugyventi. Būtų daug padaryta, jei Jungtinių
Tautų Organizacijos įgyvendinami mechanizmai ugdytų atsakingo galios naudojimo kultūrą
tarp valstybių narių lyderių.
Karo pasekmių civiliams lygis didėja dėl masinės
ginkluotės produkcijos, dėl nuolatinio ginklų tobulinimo. Žmogiškų būtybių žudymas
vis lengvesnis ir veiksmingesnis dėl augančios ginklų kokybės bei didėjančio prieinamumo
ne tik mažų ar lengvų ginklų, bet taip pat dažnai naudojamų kasetinių sprogmenų. Pasinaudodamas
galimybe, arkivyskupas Migliore dar kartą išreiškė Šventojo Sosto paramą pastangoms
sukurti teisinį instrumentą, kuriuo būtų kontroliuojama ginklų prekyba pasaulyje bei
skatinimą to dar nepadariusias šalis pasirašyti kasetinius sprogmenis draudžiančią
konvenciją. (rk)