Meksikos sostinėje prasideda pasaulinis šeimų susitikimas

Popiežius Benediktas XVI šįkart jame nedalyvaus. Baigiamosiose susitikimo iškilmėse šeštadienį ir sekmadienį popiežiui atstovaus jo Valstybės sekretorius kardinolas Tarcisio Bertone. O pats Šv. Tėvas su pasaulinio šeimų susitikimo dalyviais bendraus per televiziją. Šeštadienį šeimų susitikimo dalyviams bus perduotas įrašytas popiežiaus sveikinimas. Sekmadienį, baigiamųjų Mišių metu, popiežius tiesioginiu televizijos ryšiu kreipsis į susitikimo dalyvius.

Prieš išvykdamas į Meksiką, popiežiaus pasiuntinys kardinolas Tarcisio Bertone davė ilgoką interviu Vatikano radijui ir Vatikano televizijos centrui. Kodėl būtent Meksika pasirinkta šeimų susitikimo vieta? Ar jis yra pakankami tvirta katalikiška platforma, iš kurios galima skelbti žinią visam Amerikos žemynui?

Pasak kardinolo, katalikybė Meksikoje yra gana tvirta, dauguma žmonių yra tikintys, jų tikėjimas ganėtinai stiprus. Tą patį galima pasakyti ir apie daugumos žmonių pripažįstamos antropologinės vizijos tvirtumą, daugumos intelektualų įsitikinimus. Antra vertus, taip pat ir socialiniu, politiniu bei ekonominiu požiūriu Meksika yra kylanti valstybė, užimanti vis tvirtesnes pozicijas Amerikos žemyne. Tad Meksikos pasirinkimas pasaulinio šeimų susitikimo vieta atspindi šios šalies potencialą būti vieta, iš kurios paskelbta žinia nuskambės plačiai po visą žemyną ir visą pasaulį.

Į klausimą kas yra pagrindiniai tos visam pasauliui skirtos žinios elementai, kas turėtų būti labiausiai akcentuojama, kardinolas atsakė, kad šiandieniniam pasauliui visų pirma reikia kalbėti apie individo teisių ir prigimtinės teisės panašumus. Šiandien vis labiau linkstama absoliutinti individualias teises ir nematyti jų ryšio su prigimtine tvarka. O juk akivaizdu, kad asmens teisės ir ypač šeimos teisės remiasi vyro ir moters prigimtimi. Kitas dalykas, kurį reikia nuolat kartoti, - sakė kardinolas, - yra teisių ir pareigų dvišalė sąveika. Ten, kur yra teisės yra ir pareigos – tiek institucijų pareigos, kad būtų patenkintos individų turimos teisės, tiek ir žmonių pareigos vieni kitiems. Kardinolas Bertone atkreipė dėmesį ir į kitą aspektą, kuris bus nagrinėjamas Meksikoje vyksiančiame šeimų susitikime. Tai šeimos kaip tarpininkės, kaip tarpinės grandies tarp individo ir visuomenės, individų ir valstybės vaidmuo. Šito aspekto nutylėjimas yra didelis mūsų visuomeninių santvarkų trūkumas.

Kitas kardinolui Valstybės sekretoriui užduotas klausimas: kodėl popiežius asmeniškai nedalyvaus Meksiko mieste prasidedančiame pasauliniame šeimų susitikime?

Popiežiui tikrai gaila, kad nedalyvaus šiame susitikime, - sakė kardinolas. Nesakau, kad popiežius negalėjo dalyvauti dėl sveikatos ar silpnų jėgų, nes tai nebūtų tiesa. Popiežiaus savijauta labai gera. Vis dėlto, negalime užmiršti, kad jam jau beveik 82 metai. Ir tai suprasdamas, jis pats nusprendė patausoti jėgas. Dėl panašių priežasčių jis nekeliavo ir į pernai Kanadoje vykusį Tarptautinį eucharistinį kongresą. Vis dėlto, čia nederėtų užmiršti, kad neseniai popiežius buvo nuvykęs į Ameriką, tiek pernai į Šiaurės Ameriką, tiek užpernai į Pietų Ameriką.

Nors Benediktas XVI asmeniškai nedalyvaus Meksiko mieste vyksiančiame susitikime, - tęsė kardinolas,- jis dėmesingai seks visą jo eigą ir per televiziją kreipsis į jo dalyvius. Viena Apaštališkųjų rūmų salė, popiežiaus buto kaimynystėje, neseniai buvo specialiai pritaikyta tokioms video konferencijoms.

Galiausiai kardinolo Valstybės sekretoriaus taip pat klausta apie nesutarimus, kurių dar neseniai buvo kilę tarp katalikų Bažnyčios ir Meksikos valdžios institucijų dėl aborto įteisinimo ir dėl kitų su krikščioniška etika nesuderinamų įstatymų.

Savaime suprantama, kad Bažnyčia negali tylėti kai valstybės parlamentas ar regioniniai parlamentai priimta įstatymus, nesuderinamus su Bažnyčios antropologine vizija ir nukreiptus prieš tas vertybes, kurių gynėja yra katalikų Bažnyčia,- sakė kardinolas. Vis dėlto konfrontacijos ir diskusijos, kylančios dėl šių priežasčių, byloja ir apie pozityvų dalyką – religijos ir sąžinės laisvę. Šitaip diskutuoti ir konfrontuotis įmanoma tik teisinėje valstybėje ir laisvoje visuomenėje. Religijos laisvė šiuo atveju taip pat implikuoja, kad Bažnyčia gali būti kritiška civilinių institucijų atžvilgiu. Laisvė ją tiesiog verčia pareikšti savo nuomonę. Dėl to Bažnyčia, viena vertus, gina prigimtiniu įstatymu grįstą žmogaus viziją, o antra vertus, stengiasi ugdyti žmonių kritiškumą. Net jei tam tikrų dalykų nedraudžia valstybės įstatymai, tai dar nereiškia, kad viskas, kas neuždrausta, yra teisinga. Bažnyčia taip pat nesiriboja tik siauru individualistiniu požiūriu, ragina žiūrėti ne tik to kas naudingiau konkrečiam vienam žmogui, bet ragina matyti bendrą gėrį, matyti tokią ateities visuomenę, kokios visi norėtume. (jm)