Musulmonų protestai Italijoje sukėlė prieštaringus vertinimus

Tęsiantis Izraelio karinei akcijai prieš islamistinę Hamas organizaciją Gazos ruože, viešoji nuomonė pasiskirsčiusi netolygiai. Dauguma komentatorių ir politikų kritikuoja abi puses už kategoriškumą, už atsisakymą sėsti prie derybų stalo.

Tačiau taip pat egzistuoja ir dvi kraštutinės nuomonės. Vieni visiškai palaiko „Izraelio kovą prieš teroristinę Hamas organizaciją“, kiti besąlygiškai solidarizuojasi su „herojiška palestiniečių kova prieš okupantus“. Dažnai pasitaiko pavojingų sugretinimų, jog Izraelio karinė akcija prieš Hamas yra išpuolis prieš visus arabus ir prieš visus musulmonus.

Būtent tokius jausmus deklaravo ne vienas įvairiose Europos sostinėse vykusių manifestacijų prieš Izraelio atakas Gazos ruože dalyvis. Žinių agentūros praneša, jog dešimtyse Europos didmiesčių, ypač ten kur stiprios arabų ir musulmonų bendruomenės, buvo surengtos solidarumo su Gazos ruožo palestiniečiais akcijos: Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Airijoje, Olandijoje, Italijoje, Danijoje, Švedijoje, Graikijoje, Ispanijoje.

Kai kurios demonstracijos vyko taikiai, laikantis nustatytų taisyklių. Kitos ne. Antai, Paryžiuje po manifestacijos, kurioje dalyvavo apie 20 000 žmonių, maždaug 300 radikalų bandė prasiveržti prie Izraelio ambasados ir susidūrė su policijos pajėgomis. Buvo deginamos Izraelio vėliavos, apvertinėjami ir padeginėjami automobiliai.

Italijoje savaitgalį vykusios demonstracijos kėlė ne tik solidarumo, bet ir prieštaringus jausmus.: ne dėl paties demonstravimo fakto, kuris pilnai suprantamas, tačiau dėl būdo.

Tiek Milane, tiek Bolonijoje demonstracijos baigėsi ne prie, pavyzdžiui, Izraelio konsulatų, o pagrindinėse miestų aikštėse, priešais miestų katedras. Milane demonstracijos dalyviai suklupo maldai ir praktiškai užblokavo įėjimą į Milano katedrą, kurioje tuo metu vyko šventosios Mišios. Katedra kuriam laikui turėjo užsidaryti. Milane demonstracija neturėjo leidimo. Anot kai kurių, įsiaudrinę manifestuotojai juos beveik išstūmė iš aikštės. Panašiai atsitiko ir Bolonijoje. Prieš tai manifestantai degino Izraelio vėliavas ir Dievo vardu linkėjo šiai valstybei viso ko blogiausio.

Italijos spaudoje pasirodė kelios publikacijos, kuriose piktinamasi dėl tokių protestų dėl kelių priežasčių. Viena, dėl pačios maldos kartu su pareiškimais už prievartą ir smurtą. Popiežius Benediktas XVI daugybę kartų, įvairiomis progomis kartu su musulmonų lyderiais, yra primygtinai kartojęs, jog prievarta jokiais pretekstais negali būti pateisinama religijos ir Dievo vardu. Dievo vardas turi būti taikos sinonimas. Šiomis dienomis Šventasis Tėvas dar keletą kartų pakartojo, jog karas ir neapykanta problemų negali išspręsti ir jas tik gilina bei pratęsia. Tačiau savaitgalio demonstracijose būtent tai ir atsitiko: malda buvo sujungta su nepakantumo bei antisemitizmo deklaracijomis. Antra, tai buvo padaryta vietose, kurių kultūrinė ir simbolinė erdvė yra krikščioniška. Kai kurie priminė, kad islamo tradicijoje bendra malda musulmonų požiūriu maldos vietai suteikia „islamišką“ pobūdį. Taip pat pastebėta, jog manifestacijoje Milane dalyvavo radikalusis musulmonų bendruomenės Italijoje sparnas, kuris seniau jau ne kartą buvo pagarsėjęs menka dialogo dvasia pasižyminčiais pareiškimais. Šio sparno lyderis imamas Abu Imad, anksčiau Italijos teisėsaugos įtartas ir dėl teroristinių tendencijų skatinimo, pareiškė, kad musulmonai manifestantai prie Milano katedros durų meldėsi „atsitiktinai“: esą jie tiesiog pasimeldė atėjus maldos laikui toje vietoje, kur buvo. Tuo tarpu nuosaikių pažiūrų imamas Sergio Pallavicini šį sykį nenuosaikiai pareiškė, jog tai buvo „apgailėtinas reginys, Hamas ir jam simpatizuojantys Italijoje instrumentalizavo religiją politiniams tikslams. Tai šventvagystė“.

Milano katedros arkikunigas Luigi Manganini santūriai pakomentavo, jog musulmonams demonstruotojams „pritrūko jautrumo“ ir jog jis nebūtų dalyvavęs panašioje akcijoje prie musulmonų mečetės.

Kardinolas Renato Martino, Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas, dienraščiui „Il Corriere della Sera“ komentavo, jog malda pati savaime yra gėris žmogui, tačiau šiuo atveju malda vyko po neapykantos pareiškimų ir tai sukėlė blogą įspūdį. Anot kardinolo, svarbiausia yra vidinė nuostata, su kuria meldžiamasi. Malda atmeta neapykantą.

Bolonijos augziliaras vyskupas Ernesto Vecchi buvo daug griežtesnis už kardinolą Martino. Jis teigė, jog tokia demonstrantų malda neverta „maldos“ vardo, tai nebuvo malda. Pačią manifestaciją prie Bolonijos katedros su antisemitiniais simboliais jis pavadino iššūkiu ne tiek pačiai katedrai, kiek visos Italijos demokratinei ir kultūrinei tradicijai.

Įvykius pakomentavo ir Italijos vyskupų konferencijos ekumenizmo ir tarpreliginio dialogo sekretoriato direktorius kunigas Gino Battaglia. Pasak jo, malda visada turi būti Dievo ieškojimas, mūsų lūkesčių ir vilčių Jam patikėjimas, dėkingumo ir šlovinimo išraiška. Tačiau maldos logika niekad negali būti nukreipta prieš kažką, nes taip išduotų savo pačios esmę. (rk)