Viešpaties Apsireiškimas – Trys Karaliai

Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“. Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs:

Ir tu, Judo žemės Betliejau,

anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų,

nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą – Izraelį“.

Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau“. Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros. Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą. (Mt 2, 1-12)

IŠSIPILDĘS TROŠKIMAS (Mons. Adolfas Grušas)

Troškimai ragina žmogaus širdį žvelgti pirmyn.

Kai kurie troškimai yra labai paprasti, atrodo visiems pasiekiami, kiti neįmanomi, vedantys į neviltį. Vis tiktai dažniausiai, suvokę, jog troškimas išsipildė, o prašymas buvo išklausytas, pajuntame, kad mūsų širdis yra skirta didesniems dalykams, kad ją gali pasotinti tik amžinybė.

Šios dienos šventė kalba apie nepasiduodančiųjų nevilčiai troškimus. Ji mums pasakoja apie žmones, kurie nebijo aukotis, ieškoti tikrosios tiesos, atvirus Dievo malonei.

Dievo Žodis mums yra tokia pat žvaigždė, kuri ragino išminčius leistis ieškoti gimusio Karaliaus. Sprendimas, kurį vieną dieną išgirsime iš Viešpaties lūpų, bus paremtas ne mūsų pasiekimais, pamaldumu ar prisitaikymu, bet sugebėjimu atsiliepti į troškimą eiti pirmyn. Mums Viešpaties mokiniams, kurie jau esame seniai Jį atradę, Viešpaties Apreiškimo šventė yra kvietimas peržengti asmeninį pasitenkinimą savimi, kad galėtume pažvelgti į Viešpaties veidą.

Kalėdų žinia stebina, apšviečia ir klausia. Nežiūrint saldžių vaišių ir blizgančių papuošalų, begalinė Dievo mažumo paslaptis, telpanti paauglės mergaitės glėbyje, pripildo mus ramios nuostabos ir įgalina sužeistas širdis apsipilti karštomis paguodos ašaromis.

Dievas yra kitoks, negu mes įsivaizduojame…

Mergaitė pagimdo kūdikį, paprastas ir kilnus jaunuolis atsisako savo svajonių, kad galėtų pasirūpinti ne savo Sūnumi, Dievas ateina į pasaulį, kaip klajoklis, gimsta gyvulių pašiūrėje, Jį sveikina visų niekinami paprasti žmonės: pirmiausia piemenys, paskui du pamaldūs ir baimingi seneliai, Simeonas ir Ona, šventykloje Jį pasveikina, kaip tautų šviesą, o šiandien išminčiai pagonys tame Kūdikyje pripažįsta Dievą.

Kažin, ar išminčiai buvo tikrai trys, ir tikrai jie ne buvo karaliai, kaip teigia padavimas. Be abejo, kalbama apie turtingus žmones, kurie galėjo ilgam laikui iškeliauti iš savo namų, pasišventusius žvaigždžių stebėjimui ir pasiryžusius vargams, kad patikrintų savo astrologines teorijas. Visa tai neturi nieko bendro su mūsų laikų horoskopais. Išminčiai buvo įsitikinę, kad žvaigždėse atsispindi žemiškasis gyvenimas ir naujos žvaigždės atsiradimas reiškia karaliaus gimimą.

Todėl netenka stebėtis, kad šie smalsūs žmonės leidosi patikrinti savo spėjimų ir pirmiausia atsidūrė Erodo rūmuose, Palestinoje, kur, jų manymu ir turėjo gimti naujas karalius. Jeruzalėje jų laukė staigmena: Erodo sūnūs jau buvo suaugę, o pirmosios žmonos sūnus pats Erodas buvo nužudęs. Tuose puošniuose rūmuose išminčiai nemato nė trupinėlio džiaugsmo ir vilties, todėl nuliūdę vėl leidžiasi kelionėn.

Galiausiai jų ieškojimas apvainikuojamas sėkme: jie išvysta Dievo šypseną…

Tai dar vienas Kalėdų siurprizas: Jėzų pažįsta ir pripažįsta atkakliai Jo ieškantys pagonys, o ne išrinktoji tauta, gavusi Dievo Pažadą. Yra pavojus, kad ir mūsų krikščioniškos bendruomenės gali nepastebėti Dievo ieškančių netikinčiųjų, kuriems iš tiesų ir pavyksta Jį susitikti savo širdyje, kai tuo tarpu mes liekame tik atidžiais ir pamaldžiais stebėtojais.

Išminčiai yra ieškančio, besiilginčio ir sekančio šviesą žmogaus paveikslas. Jų mokslas jiems netrukdė ieškoti gilesnės gyvenimo prasmės. Jie nesitenkino vien savimi, todėl atsidūrė prieš Dievo visagalybę, stulbinančią ir nelauktą.

Jie nesielgė taip, kaip Erodas ir šventyklos kunigai, kurie, nors ir žinodami daug daugiau apie Mesiją, liko savo rūmuose.

Niekaip negaliu atsikratyti minties, kad panašiai, kaip jie, kartais elgiamės ir mes. Ne visada suvokiame, kad, norint pažinti Jėzų, būtina pabusti iš savo sąstingio, ieškoti, sekti, tyrinėti, ilgėtis…

Taip, Dievas leidžiasi surandamas, tačiau tai gali padaryti tik tie, kurie jo trokšta, ilgisi, o ne tie, kuriems Jis yra nereikalingas. Tikėjimas reiškia ne žinojimą, o gyvenimą tikėjimu.

Išminčiai yra atvaizdas žmonių, kurie, vedami tiesos troškimo ir ilgesio, surado Dievo buvimo ženklą: kūdikį Jėzų.

Ar mes irgi jau esame Jį radę?…