Švč. Mergelė Marija, Dievo Gimdytoja

Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį. O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta. Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose. (Lk 2, 16-21)

ŠIRDIES MINTYS, Mons. Adolfas Grušas

Praėjus tik vienai savaitei nuo Kalėdų nakties, Bažnyčios liturgija kviečia mus pradėti Naujuosius Metus drauge su Marija, Dievo Motina. Ši liturgija iš dalies yra skirta pašventinti pagonišką metų kaitos šventę, tačiau drauge išreiškia norą iš naujo priminti mums apie Dievo Įsikūnijimo slėpinį.

Visą savaitę kalbėjome apie Dievo atėjimą pas žmones, tačiau tie žodžiai daug kam ir liko tik žodžiais, nustelbtais švenčių šurmulio ir sveikinimų. Dabar, vėl paslėpus Kalėdų senelio apdulkėjusius rūbus į spintas, bent dalinai suvirškinus Kalėdų šventinius valgius ir vienišiems žmonėms nurijus Kūčių vakarą patirtą skausmą, ateina laikas išgyventi Dievo atėjimą į pasaulį tikėjimo šviesoje...

Kalėdos iš tiesų yra smūgis mūsų prietarams ir įsitikinimams. Išgyvenant jas tikrai giliai ir nuoširdžiai, ši šventė pasirodo esanti gana nepatogi mūsų savimeilei ir verčianti susimąstyti.

Esame įsitikinę, kad į mūsų modernų gyvenimą Dievas praktiškai nesikiša, todėl, ištikus gamtos nelaimėms, visuomet esame pasirengę kaltinti Jį, kukliai nutylėdami žmonių atsakomybę už pasaulyje nuolat sutinkamą prievartą. Iš tikrųjų prievarta ir nenoras suprasti kitus kalba ne apie tariamą Dievo abejingumą, bet apie mūsų pastangas atsiriboti nuo moralės principų, atsisakyti Dievo reikalavimų mūsų kasdieninėje logikoje, paremtoje noru valdyti ir turėti…

Kalėdos, priešingai, pasakoja mums apie tai, kad ne Dievas yra pasitraukęs nuo pasaulio, bet istorijoje nuolatos trūksta paties žmogaus. Žmogus, tas amžinas paauglys, kaip Adomas, bėgęs nuo jo ieškančio Dievo, ir dabar bėga, slėpdamas savo nerimą, vengdamas įsipareigojimų. Šviesa ateina į tamsybes, tačiau savieji tos Šviesos nepriima.

Esame įsitikinę, kad Dievas yra keistas, neprieinamas, nesuprantamas, todėl manome, jog apsimoka būti gerais, nes gali prireikti Dievo pagalbos, kurios laikas nuo laiko maldaujame. Manome, kad Jis, Visagalis, turėtų išklausyti Jį tikinčiųjų prašymų...

Tuo tarpu Kalėdos primena, kad Dievas tampa silpnas, kad prašo išmaldos, vietoje to, kad ją dalintų. Ši šventė mums kalba apie Dievo meilę, dėl kurios Jis nusižemindamas atsisakė savo didybės, kad mes galėtume bent truputėlį prisiliesti prie Jo dieviškumo.

Esame įsitikinę, kad Dievą galime sutikti tik dangiškuose reikaluose, kai jaučiamės esą tvirti dvasioje, kai lankome šventas vietas, dalyvaujame ilgose (dažnai nuobodžiose) apeigose, atliekame rekolekcijas, ateiname į sekmadienio Mišias. Dejuojame, kad tam vis trūksta laiko, kad nesame nei vienuoliai, nei šventieji, o šiaip, vargšai žmonės, todėl ir Dievas yra mums toks tolimas...

Kalėdos gi byloja mums apie Dievo įsikūnijimą, apie tai, kad, tapdamas žmogumi, Dievas šventumu pripildė kiekvieną gyvenimo akimirką: nuo skuduro grindims plauti iki tepaluotos mechaniko rankos ar rutininio darbininko judesio gamykloje. Šventa vieta yra kiekvieno mūsų gyvenimas, kurį Dievas pasirinko savo gyvenimo vieta.

Kad galėtume pajusti šį pasikeitimą, turime skirti laiko tylai ir maldai, sekdami Dievo Motinos pavyzdžiu, kuri visa tai „svarstė savo širdyje“.

Todėl pradedant šiuos Naujuosius Metus, kurie, ko gero, bus labai panašūs į praėjusius, Bažnyčia liturgijoje kviečia sekti Marijos pavyzdžiu ir pamėginti surasti Dievą savo gyvenime, skirti Jam deramą vietą. Pernelyg dažnai mums trūksta tikrojo gyvenimo centro, todėl ir pasimetame, susidūrę su gyvenimo išmėginimais, o ekonominiai sunkumai atrodo svarbesni už viską.

Toks tikėjimo centras yra būtinas ir labai brangus. Be jo mes negalime realizuoti savęs, kaip žmonių. Tik savo širdies tyloje apmąstydami visa tai, kas vyksta mumyse ir aplink mus, galėsime pajusti ir besišypsančio mums Dievo gerumą.

Šį besišypsančio Dievo veidą mes galėjome matyti gimusio Kūdikėlio Jėzaus asmenyje. Dievas šypsosi visuomet, nors kartais tos šypsenos ir neįžvelgiame.

Tikrąją problemą sau sukeliame mes patys. Vargo ir skausmo akimirkomis nepažvelgiame į Dievą, esame užsiėmę tik savo problemomis, todėl ir nematome šypsenos Dievo veide.

Neturime tikėtis, kad Dievas stebuklingu būdu išspręs visus sunkumus ir problemas, sutvarkys gyvenimą ar padarys jį paprastesnį.

Gyvenimas visuomet yra paslaptis ir toks, koks yra, turi būti priimtas ir išgyventas, tačiau, matydami Dievo šypseną, galime būti tikri, jog yra išeitis, kurios dabar nematome, galimybė, kurios dar nežinome...

Reikia tik nebijoti viską svarstyti savo širdyje...