Popiežiaus kalba antrosios Kalėdų dienos vidudienį: kankinio Stepono liudijimas nulėmė Pauliaus atsivertimą.

Antrąją Kalėdų dieną Bažnyčios liturginis kalendorius mini pirmąjį krikščionį kankinį – diakoną šv. Steponą, nužudytą dėl drąsiai liudyto tikėjimo į Kristų. Apie jo kankinystę kalba Apaštalų darbų knyga, užsimindama, kad Stepono užmušimo akmenimis liudininkas buvo jaunuolis vardu Saulius, vėliau tapęs didžiuoju tautų apaštalu šv. Pauliumi. Apaštalų darbai nenurodo pirmojo kankinio nužudymo datos, tačiau biblistai, remdamiesi kontekstiniais duomenimis, mano, kad diakonas šv. Steponas buvęs nužudytas 36 krikščioniškosios eros metais.

Apie kankinį Steponą, apie šv. Pauliaus dalyvavimą Apaštalų darbų aprašomoje Stepono nužudymo scenoje, apie pirmojo kankinio liturginį minėjimą iškart po Kalėdų – kalbėjo popiežius Benediktas XVI, penktadienio vidudienį kreipdamasis į maldininkus, susirinkusius į Šv. Petro aikštę antrosios Kalėdų dienos Vidudienio maldos proga.

Šiandienė šv. Stepono, pirmojo Bažnyčios kankinio, šventė minima Kristaus gimimo dvasinėje šviesoje,- kreipėsi popiežius į aikštėje buvusius kelis tūkstančius žmonių. Steponas, jaunuolis „kupinas tikėjimo ir Šventosios Dvasios“, kaip apie jį sako Apaštalų Darbai (6,5), kartu su kitais šešias vyrais buvo įšventintas pirmosios Jeruzalės bendruomenės diakonu ir dėl uolaus ir drąsaus skelbimo buvo suimtas ir užmuštas akmenimis. Pasakojime apie jo kankinystę yra viena detalė, į kurią privalome atkreipti dėmesį šiuo metu švenčiamais apaštalo Pauliaus metais. Stepono kankinystės aprašyme pasakyta: „Liudytojai pasidėjo savo drabužius prie kojų vieno jauno vyro, vardu Saulius“ (Apd 7,58). Tai pirmoji užuomina apie Paulių, kurio hebrajiškas vardas buvo Saulius. Jis buvo uolus Bažnyčios persekiotojas. Tai jis suprato kaip savo pareigą ir tuo jis didžiavosi. Vėliau jis pasakys, kas būtent Stepono liudijimas nulėmė jo atsivertimą. Pasižiūrėkime kaip tai įvyko,- sakė popiežius vidudienio maldos dalyviams.

Greit po Stepono kankinystės, Saulius, vis dar uolus krikščionių persekiotojas, išsirengė į Damaską, kur turėjo suimti kiekvieną sutiktą krikščionį. Artėjant prie miesto jį ištiko nepaprastas išgyvenimas. Jam pasirodė prisikėlęs Jėzus, su juo kalbėjosi ir perkeitė jo gyvenimą (pal Apd 9,1-9). Kai Saulius, parpuolęs ant žemės, išgirdo paslaptingą balsą kalbinantį jį vardu ir paklausė: „Kas tu esi, Viešpatie?“, išgirdo atsakymą: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji“ (Apd 9,5). Saulius persekiojo Bažnyčią, jis prisidėjo taip pat prie Stepono nužudymo, matė jį mirštantį užmėtytą akmenimis, bet visų pirma jis matė, kad Steponas mirė kaip Kristus, atleisdamas savo žudikams ir melsdamasis už juos (pal Apd 7, 59-60). Kelyje į Damaską Saulius suprato, jog persekiodamas Bažnyčią, jis persekiojo mirusį ir prisikėlusį Jėzų; Jėzų gyvą Bažnyčioje; gyvą taip pat ir Steponą, kurį jis matė užmuštą, bet kuris dabar tikrai yra gyvas kartus su prisikėlusiu savo Viešpačiu. Galima net sakyti, kad Saulius Kristaus balse išgirdo Stepono balsą, kad ir Stepono užtarimu Dievo malonė palietė Sauliaus širdį. Šitaip Pauliaus gyvenimas radikaliai pasikeitė. Tą akimirką Jėzus jam tapo teisingumu, šventumu ir išganymu, tapo viskuo. Ateis diena kai ir Pauliaus nuseks Stepono pėdomis paskui Jėzų, pralies kraują liudydamas Evangeliją čia, Romoje.

Brangieji broliai ir seserys, - kalbėjo popiežius,- šventajame Stepone matome pirmąjį vaisių to išganymo, kurį Kristus padovanojo žmonijai savo gimimu, matome gyvybės pergalę prieš mirtį, meilės prieš neapykantą, tiesos šviesos prieš melo tamsą. Šlovė Dievui, kad šita pergalė ir šiandien padeda daugybei krikščionių ne blogiu atsakyti į blogį, bet tiesos ir meilės jėga. Švenčiausioji Mergelė, Kankinių Karalienė, tepadeda visiems krikščionims drąsiai eiti šituo keliu.

* * *

Po vidudienio maldos, popiežius prašė visų melstis už Kenijoje pagrobtas dvi seseris vienuoles ir už visus pagrobtuosius visame pasaulyje.

Kalėdų atmosferoje dar labiau jaučiame susirūpinimą likimu tų žmonių, kurie kenčia ir kurie priversti kelti sunkumus. Mano mintyse, - sakė popiežius, - visų pirma dvi italės vienuolės – Maria Teresa Olivero ir Caterina Giraudo, priklausančios Tėvo de Foucauld misionierių kontempliatyviajam sąjūdžiui, pagrobtos prieš daugiau kaip pusantro mėnesio kartu su vietiniais bendradarbiais šiaurinės Kenijos El Waq kaime. Norėčiau, kad šią akimirką jos jaustų popiežiaus ir visos Bažnyčios solidarumą. Viešpats, kuris gimdamas apdovanojo mus savo meile, tepaliečia pagrobėjų širdis ir tepadaro, kad šios mūsų seserys būtų kuo greičiau išvaduotos ir galėtų vėl uoliai tarnauti vargingiausiems broliams. Prašau jus, broliai ir seserys, už tai melstis, kartu neužmirštant ir daugybės kitų žmonių, pagrobtų ir dingusių be žinios kitur pasaulyje. Galvoju visų pirma apie pagrobtuosius dėl politinių priežasčių ir dėl kitų motyvų Lotynų Amerikoje, Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje. Mūsų solidari malda šią akimirką tebūnie jiems dvasinė pagalba,- kalbėjo popiežius antrosios Kalėdų dienos vidudienį. (jm