Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus.
Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją. Taigi visi keliavo
užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto
Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš
Dovydo namų ir giminės. Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine
Marija, kuri buvo nėščia. Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė
savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems
nebuvo vietos užeigoje.
Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir,
pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą. Jiems pasirodė Viešpaties angelas,
ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, bet angelas jiems
tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai
tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats
Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“.
Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama:
„Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2,1-14)
PASIRINKTOJI
VIETA, Mons. Adolfas Grušas
Kalbėdami
apie Jėzaus gimimą, kaip atsaką į žmonijos lūkesčius, galėtume teigti, jog jis buvo
visiškai ne toks, kokio tikėjosi žydų tauta. Ji Mesiją įsivaizdavo didingą, nugalintį
visus tautos priešus, užtikrinantį laimingą ir sotų gyvenimą.
Jie turėjo gerokai
įkyrėti Dievui, kuris, pavargęs nuo to, kad yra nesuprastas ir išnaudojamas, kad Jo
valią žmonės mėgina išsiaiškinti tik sau naudinga linkme, kad Jo vardu naudojamasi,
norint pateisinti kiekvieną grobikišką karą, nuliūdęs, kad yra kaltinamas už prasikaltimus,
kurių nepadarė, nutarė pats tapti žmogumi, pasidalyti su mumis mūsų žmogyste ir per
žmogų papasakoti apie save.
Tai labai paprasta ir, sakyčiau, nesuprantama:
Dievas tampa žmogumi, tarsi išsižadėdamas savo dieviškumo. Jis pamiršta savo visagalybę,
kad patirtų visą žmogaus patiriamą skausmą, jo trapumą ir pasimetimą…
O kad
niekas negalėtų Dievo kaltinti, kad žmogumi Jis tapo ypatingu, išskirtiniu būdu, Jis
pasirinko patį vargingiausią būdą, labiausiai apgailėtinu istorijos tarpsniu, pasitikėdamas
dviejų geros širdies žmonių iš provincijos nepatyrimu, kaip tremtinys, priverstas
gimti nepažįstamoje ir svetimoje vietoje, nes okupantams vadovaujantis imperatorius
sumanė pademonstruoti savo visagalybę.
Dievo Žodis, Švenčiausiosios Trejybės
asmuo… Jį visi vadins Jėzumi, Juozapo, dailidės iš Nazareto, sūnumi…
Šaltą
naktį Betliejuje, toje vietoje, kur gimė Dovydas, praeityje galingas Judėjos karalius,
pašiūrėje, kuria, kaip priebėga, naudojosi piemenys, to meto vieni iš labiausiai niekinamų
ir menkai apmokamų darbininkų, į pasaulio istoriją įėjo Dievas. Visagalį, kurio nepajėgia
apimti visas pasaulis, švelniai priglaudė jaunos mergaitės rankos. Atėjo laikas, dangus
atidavė Teisųjį žmonėms.
Tai Dievas, krikščionių Dievas, tikrasis Dievas. Jis
nėra menkas ir paklusnus mūsų norų vykdytojas, ne grūmojantis ir baisus, kurį įžvelgiame
savo baimėje. Dievas yra kūdikis, užsimerkęs ir pašiurpęs, kurį Marija spaudžia prie
savęs, besistengdama apginti Jį nuo nakties šalčio, naujagimis, ieškantis motinos
krūtinės, mielas ir silpnas kūdikis…
Ko gero, mums sunkoka tai suvokti ir priimti…
Mes
norime galingo Dievo, išklausančio mūsų maldas, įvykdančio mūsų prašymus, o susiduriame
su Dievu, kuriam reikia mūsų pagalbos.
Norime ryžtingo Dievo, nusiteikusio
pakeisti istorijos eigą, nubausti bloguosius, tuo tarpu regime, kad blogieji yra pasirengę
nužudyti Jį patį.
Paprasčiausiai, Dievas yra kitoks, negu mes Jį galime įsivaizduoti…
Jei
Dievas panorėjo šitaip ateiti į pasaulį, tai reiškia, kad jis myli žmones taip, jog
netgi pats sutinka tapti žmogumi. Tai žinia mums apie tai, jog būti žmogumi yra gera,
taip gera, kad pats Dievas panoro būti vienu iš mūsų.
Mūsų pasaulis yra gražus.
Gražios yra pavasario spalvos, paukščių skrydis, akinanti vasaros dienos šviesa, sniego
kvapas, ant stalo sudėti su meile paruošti valgiai, užuodžiamas ką tik supjautų medžių
kvapas, nuoširdi draugo šypsena, po darbo grįžusio pavargusio tėvo glaudžiančios rankos…
Tai
vieta, kurioje gyvena ir kurią savo buvimu perkeičia Dievas.
Jei Dievas yra
toks, tai reiškia, jog Jis yra prieinamas ir malonus, švelnus ir gailestingas. Tai
reiškia, kad bet koks mėginimas įsivaizduoti Dievą, kuris yra toli nuo žmonių, kuriam
pakanka vien savęs, yra neprotingas ir pagoniškas, nes Dievas myli dar tada, kai mes
jo nepamilome. Jis nesprendžia mūsų smulkių problemų, bet dalijasi jomis ir kviečia
mus kitaip žvelgti į pasaulį, gyvenimą ir save.
Jei Dievas yra toks, tai reiškia,
kad jam reikia mūsų, kaip kad reikėjo tėvo ir motinos tą šaltą naktį Betliejuje…
Jei
žmonių trapumas yra ta vieta, kurioje Dievas nori gyventi, tai reiškia, jog šiandien
yra visų mūsų šventė, nes Dievas gyvena mumyse.