Lietuvos ganytojų kalėdiniai sveikinimai

Vilniaus arkivyskupo kardinolo Audrio Juozo Bačkio kalėdinis sveikinimas

Brangūs broliai ir seserys!

Savo kasdienybėje dažnai laukiame visai paprastų dalykų – svečių, iš kiemo sugrįžtančio vaiko, darbo dienos pabaigos, į mažą užpustytą stotį atvykstančio traukinio... Laukimo išsipildymas visuomet nudžiugina, išvaduoja nuo dalelės nerimo ir abejonės. Koks tad didelis pasikeitimas turi įvykti mūsų širdyse sulaukus svarbiausio žmonijos istorijos išsipildymo, Išganytojo gimimo, kuris išlaisvina nuo grėsmės, kad liksime supančioti nuodėmių ir šio pasaulio laikinumo.

Sulaukę mažų žemiškų džiaugsmų, jų netrukus netenkame. Svečiai išsiskirsto, atostogos baigiasi, algą ar premiją išleidžiame, net brangiausias pirkinys ilgainiui nublunka ir atsibosta. Kalėdų išsipildymas kitoks, jis neprarandamas ir neišbarstomas. Įsikūnijęs Kristus bus su mumis iki šio pasaulio pabaigos, o amžinybėje Švenčiausiosios Trejybės artumui neliks laiko ir erdvės ribų.

Sklandant baugioms pranašystėms apie netikėtai sumenkusias gėrybes ir atėjusį sunkmetį, šiomis šventinėmis dienomis mąstykime apie turtus, kurie nepranyksta ir nesusitraukia. Pažvelkime į Kūdikėlį Jėzų – ką jis turi Kalėdų naktį, suvystytas į drobės lopinėlį ėdžiose, dar nesulaukęs Trijų Karalių dovanų? Didžiausias Jo turtas yra aukos misija, su kuria Dievas atsiuntė Vienatinį Sūnų į mūsų pasaulį. Mylinti, atsidavusi Motina ir rūpestingas globėjas šv. Juozapas – tai vaikelio lobis, kurio niekas negali atstoti.

Ką turi Šventoji Šeima be asilėlio, palaikių rūbų ir kelių skatikų varganame kelionės krepšyje? Jos turtai – tai begalinis pasitikėjimas Dievu, kuris gelbsti nuo visų nelaimių, tai noras išgirsti Aukščiausiojo balsą, kuris nurodo gyvenimo kelią. Sulaukę pažadėtojo Pirmgimio, jie turi ką mylėti ir kuo rūpintis tarpusavio sutarimo dvasioje, todėl jaučiasi ypatingai apdovanoti ir be galo turtingi.

Šioje žemėje negalime įgyti visko, ko geidžiame, ar ką turi kiti. Tačiau Kalėdų džiaugsmas aplanko kiekvieną, kuris Viešpaties angelo ir dangaus kareivijos paskelbtą žinią įsileidžia į savo širdį. Linkiu tą džiaugsmą priimti kaip didžiausią ir vis augantį mūsų tikėjimo turtą, dalytis juo savo šeimose ir bendruomenėse. Tegu Dangaus išliejama malonė kiekvienus namus pripildo jaukumu ir ramybe. Linksmų Šventų Kalėdų!

* * *

Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus kalėdinis laiškas

Jėzaus Kristaus Gimimo šventė ne tik atneša skaidraus džiaugsmo, bet ir suteikia galimybę apmąstyti esminius žmogaus būties klausimus. Laiške Titui, kurį skaitome šv. Kalėdų naktį, apaštalas Paulius taip rašo: „Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje, laukdami palaimintos vilties – mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Kristaus Jėzaus šlovės apsireiškimo“ (Tit 2, 11–12). Taigi šv. Kalėdos neša džiaugsmo ir vilties žinią pasauliui, praradusiam viltį ir atsidūrusiam dvasinėje, o pastaruoju metu – ir medžiaginėje krizėje.

Prasidėjus Adventui interneto svetainėje buvo paskelbtas į Dievą netikinčio žmogaus straipsnis antrašte „Pasaulis ritasi į bedugnę“. Autorius nupiešė juodą scenarijų: pasaulis eina susinaikinimo keliu ir netrukus šis kelias pasibaigs. Nors straipsnio mintys atrodė labai šokiruojamos, jos turi realų pagrindą – Dievo tvarką atmetantis pasaulis naikina pats save ir neturi vilties išsigelbėti. Tik Dievo žodis įlieja šviesos ir vilties. Psalmininkas su viltimi kreipiasi į Dievą: „Viešpatie, Galybių Dieve, pastatyk mus ant kojų! Tešviečia mums tavo veidas, ir mes būsime išgelbėti!“ (Ps 80, 20).

Tautų susipriešinimas, teroristų siautėjimas, atnaujinamas šaltasis karas, dėl neprotingo gamtos išteklių naudojimo gresianti ekologinė katastrofa, didžiųjų bankų griūtys, iš bado mirštantys žmonės – visa tai akivaizdūs sunkios ligos požymiai. Dievą atmetantis ir mamoną garbinantis pasaulis neturi programos, kaip sustabdyti šią mirtiną ligą.

Tačiau tokia programa yra. Prieš du tūkstančius metų žmogumi tapęs Dievo Sūnus Jėzus Kristus pasauliui paskelbė Gerosios Naujienos programą. Skaitykime Evangelijos pagal Matą penktąjį skyrių ir su nuostaba pamatysime nubrėžtą visiškai aiškų kelią, kuriuo eidamas žmogus negali patekti į jokią krizę. Jėzus kalba: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią <...> romieji <...> trokštantys teisumo. Palaiminti gailestingieji <...> tyraširdžiai <...> taikdariai“ (Mt 5, 1–11). Štai kelias, kuriuo Betliejaus Kūdikis kviečia eiti mus visus. Šis kelias yra tikras, saugus, nes jį nutiesė žmogumi tapęs Dievas, ir nėra kito kelio, kuriuo eidami, galėtume išsigelbėti. Dėl to apaštalas Petras vyriausiems kunigams ir tautos vadovams kalbėjo: „Jėzus yra akmuo, kurį jūs, statytojai, atmetėte ir kuris tapo kertiniu akmeniu. Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 11–12).

Mes, priėmusieji Kristaus Evangeliją ir bandantieji padaryti ją savo gyvenimo keliu, esame palaiminti. Tačiau drauge turime jausti atsakomybę už Evangelijos žinios sklaidą savo Tėvynėje ir pasaulyje. Apgailėtinai ir niekuo nepateisinamai elgiasi krikščionys, jei, būdami priėmę Krikštą, negyvena Evangelija ir taip skleidžia netikusį liudijimą, tarsi Dievo Žodis būtų nepajėgus keisti žmogaus gyvenimo.

Ateinančius metus Lietuvos vyskupai paskelbė Jubiliejiniais Evangelijos žinios tūkstantmetei Lietuvai metais. Ką jie nori tuo pasakyti? Pirmiausia – kad turime būti dėkingi, jog Dievo Žodis pasiekė Lietuvą ir mes esame ne stabus garbinantys pagonys, bet pakviestieji į Dievo vaikų garbę. Antra, Jubiliejiniais metais esame kviečiami apmąstyti Kristaus Gerosios Naujienos kelionę mūsų krašte, įvertinti dabartį ir prisiimti atsakomybę už Evangelijos likimą ateityje.

Vyskupai kviečia kunigus, vienuolius ir pasauliečius ateinančiais metais sutelkti jėgas ir sutartinai dirbti, kad Dievo Žodis pasiektų kuo daugiau mūsų krašto žmonių, ypač šeimas ir jaunimą, kad jis taptų tuo „dviašmeniu kalaviju“, prasiskverbiančiu iki sielos ir dvasios gelmių (plg. Žyd 4, 12).

Šiandienei Lietuvai, siekiančiai nugalėti iškilusias ekonomines ir moralines grėsmes, vienintelis aiškus ir saugus kelias yra Kristaus Evangelija. Protingi ekonomistai, suvokiantys iškilusius pavojus, kaip svarbiausią priemonę siūlo žmonėms sumažinti vartojimą. Ką tai reiškia? Iš tikrųjų tai siūlymas eiti evangeliniu keliu, nes Evangelija kviečia žmogų ne tik priimti Kristų, bet ir saikingai naudotis žemiškomis gėrybėmis. Besaikis jų vartojimas yra ne Evangelijos, bet pinigus ir daiktus garbinančio kapitalizmo kelias. Jis visuomet veda į akligatvį, į socialinę atskirtį tarp turtingųjų ir vargšų, galiausiai – į visuotinę moralinę ir ekonominę krizę.

Žmonės Lietuvoje, kaip kadaise Atėnų akropolyje, garbina daug stabų. Reklama kviečia dievinti daiktus ir vis daugiau jų pirkti, perša žmogaus savigarbos nepaisančias madas, siūlo pramogas, kuriomis siekiama ištraukti kuo daugiau pinigų. Kaip apaštalas Paulius, taip ir mes nebijokime stabų, nes jų kojos molinės. Tačiau nebijoti galima tik turint šio apaštalo dvasią ir pasiryžimą stovėti šalia Kristaus net tuomet, jei būtų rizikuojama kai ką prarasti. Ši rizika gresia visuomet. Kai popiežius pasisako už teisingumą ar taiką, jo žodžius priima visas pasaulis, tačiau tada, kai jis gina gyvybę ar šeimos šventumą, iškart pasipila kritika, kad Bažnyčia neina su gyvenimu ir yra atsilikusi. Panašiai išjuoktas bei pažemintas rizikuoja būti kiekvienas nuoseklus tikintysis, bandantis eiti Evangelijos keliu. Betliejaus Kūdikis kviečia savo ištikimus sekėjus būti drąsius nešant kiekvieną kryžių, kurį uždeda Dievo nepažįstantis pasaulis.

Šalia Kristaus gali stovėti tik tas, kuris negarbina stabų, yra solidarus su silpnais žmonėmis ir pasaulį keisti pradeda nuo savęs. Evangelija pirmiausia kviečia ne kitus keisti, bet keistis patiems ir paskui liudyti pasikeitimo džiaugsmą. Šv. Kalėdos bus palaimingos tik tada, jeigu bandysime geriau pažinti Kristų ir ištikimiau jį seksime. Tad per Kalėdų šventes pabandykime surasti atsakymą į klausimą: ką man asmeniškai reiškia Kristus?

Sveikindamas kunigus, sielovados talkininkus, vienuolius ir visus tikinčiuosius šventų Kalėdų proga, linkiu, kad Kristaus Gimimo iškilmės būtų šviesios, viltingos ir giliai prasmingos! Telaimina jus Betliejaus Kūdikis!

* * *

Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko kalėdinis laiškas

Sesės ir broliai,

„štai jums skelbiu didį džiaugsmą, šiandien Dovydo mieste gimė Išganytojas!“ (Lk 2,10) Ar gali kas nesidžiaugti ta milijonus kartų skelbta žinia? Džiaugiuosi ir aš, Jūsų vyskupas, sveikinu visus ir linkiu neblėstančio džiaugsmo!

Bet ką reiškia Jėzaus gimimas mūsų dienų žmogui? Ką reiškia tau ir man? Ar visur daug džiaugsmo, ar visur vyksta atgimimas, keitimasis į gerą? „Žmogus keičiasi ir tampa tuo, ką jis myli. Jei tu myli žmogų – tampi žmonišku, jei myli Dievą – tampi dievišku. O jei myli tik žemę, turtą – tampi žemišku, net gyvulišku“, – sako poetas-mąstytojas Angelas Silezius.

Dabar visas pasaulis pergyvena ekonomikos krizę. Bet juk visą pasaulį jau seniai žlugdo kur kas baisesnės krizės. Tai ir moralės krizė, ir laisvės krizė, ir autoriteto krizė. Ne tik tėvas-motina dažnai nebegerbiami, bet net prezidentai, mokslininkai ir šv. Tėvas nebepripažįstami autoritetais. Jau įpratome pašaipose ir karikatūrose matyti ne tik juos, bet ir pranašus, net ir patį Jėzų Kristų. Siaubinga žmogaus dvasios, jo auklėjimo krizė! O ko kito galima tikėtis, kai televizijoje jauną žmogų auklėja vien nedorybės? – klausė Lietuvos mokslo akademijos dienose Panevėžyje filosofas Arvydas Šliogeris. Net Bažnyčia pergyvena krizę, taip labai stokodama kunigų ir vienuolių. „Bažnyčiai – tai tikra tragedija“, – rašė Benediktas 16-sis jau prieš 12 metų, dar nebūdamas Popiežiumi. Tada jis pabrėžė, kad kunigystės krizė kyla iš šeimos ir santuokos krizės. „Santuoka, kaip visuomenės pamatas, darosi vis trapesnė, vis labiau naikinama“. Ir visa ko priežastis – tikėjimo krizė (plg. „Žemės druska“ 209-211 psl.) Tikėjimo krizė, tikėjimo nusilpimas pasaulyje iššaukė krizę visose gyvenimo srityse. O kur tai veda? Į susinaikinimą! Šv. Tėvas, jau prieš 12m. perspėjęs apie pasaulio ekonomikos krizę, pabrėžė, kad „sparčiai menkėja planetos išlikimo galimybės“ (plg. „Žemės druska“ 292, 244 psl.) Savo laiške Pasaulinei Taikos dienai, Naujųjų 2009-jų Metų dienai šv. Tėvas aštriai kritikuoja finansininkus, kad sukėlė krizę, nepaisydami vargšų gerovės ir moralės. Tai pavojinga visiems.

Pasaulį iš visų krizių gali išgelbėti tik tikėjimo ir doros atgimimas. „Mums būtina tikrų tikriausia dvasinė revoliucija. Viskas turi būti tyra – tyra, tyra, tyra“, – šaukė kard. Vėjó (Veuillot). Kito kelio nėra. Jėzaus gimimo šventė kviečia visus siekti dvasinio atgimimo, dvasinės revoliucijos. Tam būtina pažinti Dievo Žodį. Todėl mes, Lietuvos vyskupai, 2009 m. paskelbėme Evangelijos žinios Tūkstantmečio metus Lietuvai. Prašome vieni kitiems dovanoti Šventojo Rašto Naująjį Testamentą, kurį galite įsigyti pas savo kunigus. Nugalėti krizes galime tik su Dievo pagalba. Tad kviečiame visus ypač pavesti Dievui Lietuvos valstybės reikalus, Lietuvos likimą. Prašome melstis už mūsų Vyriausybę, už mūsų išrinktuosius. Juk šv. Povilas ragina: „Aš visų pirma prašau atlikinėti maldavimus, maldas, pamaldas ir dėkojimus už visus žmones, už karalius bei visus valdininkus, kad galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą“ (1Tim 2,1). Nuolat melskime Dievą, kad mūsų balsais atėję į valdžią, vadovaudamiesi Dievo mokymu, nugalėtų visas krizes ir neprislėgtų vargingiausiųjų.

Mylimi Broliai ir Seserys, Jėzaus gimimas kviečia mus visus nugalėti krizes, pradėti naujus atgimimo laikus. Tu, Broli, Sese, pradedi naujus laikus, statai naują gražesnę, teisingesnę ateitį ne tik savo šeimoje, bet Lietuvos ir net pasaulio ateitį, kai tu meldiesi, kai gailiesi dėl savo trūkumų, kai atlieki išpažintį, kai artiniesi prie Dievo Stalo.

Džiaugiuosi Jumis, ištikimi mylimieji, laiminu Jus – Jūsų vyskupas Jonas

* * *

Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio kalėdinis laiškas

Mielieji, baigiame Mergelei Marijai skirtuosius metus, o ji mus veda už rankos prie prakartėlės, parodo gimusį Kūdikėlį ir primena visiems: „Dėkokite Viešpačių Viešpačiui, nes jo ištikimoji meilė amžina“ /Ps 136,3/.

Žvelgdami į šią ištikimą ir amžiną Meilę, mes šiais metais įžengiame į tautų apaštalui Pauliui skirtuosius metus, o apaštalas Paulius mums sako: “Džiaukitės, tobulinkitės, vienas kitą guoskite, būkite vieningi, taikiai gyvenkite, ir meilės bei ramybės Dievas bus su jumis“/2Kor 13,11/.

Su šiais, pilnais gerumo, apaštalo Pauliaus žodžiais mes prisiartiname prie prakartėlės ir trokštame giliau suprasti Kristaus gimimo slėpinį. Nuo amžių Dangaus Tėvo ŽODIS, per Marijos ištartą „Fiat“-„Tebūnie“, tampa kūnu ir apsigyvena tarp mūsų. Tai Dievo Sūnus, Amžinoji Meilė, kuri mus visus be galo pamilsta ir trokšta, kad ir mes kiekvienas pasiliktume Jo meilėje. O pasilikti Jo meilėje, tai jau dabar, šiandien gyventi amžinybės viltimi. „O amžinasis gyvenimas, tai pažinti Tave vienintelį tikrąjį Dievą ir tavo siųstąjį Jėzų- Mesiją“/Jn 17,3/.

Dievo Žodis, tai yra Jėzus KRISTUS, atėjo į žemę mažu kūdikėliu, tačiau Jis atėjo įžiebti žemėje ugnies ir nori, kad ji jau liepsnotų /plg. Lk 12,49/. Dievo žodis, kuris yra Meilė, perteikia meilės ugnį ir skatina ją skleisti, mylėti. Labai gražiai meldėsi Šv. Efremas, sakydamas: “Viešpatie, tavo žodis yra gyvenimo medis, kurio šakos veda palaimintus vaisius: kas paragauja to vaisiaus, suvokia, kad prasmė, kurią atrado, yra vienintelė... Jei tu atsigaivinai iš neišsenkančio šaltinio, grįžk ir gerk kiekvieną kartą, kai trokšti“.

Suprasdamas, kokie lobiai glūdi šventajame rašte, Popiežius Benediktas XVI-tasis sušaukė viso pasaulio vyskupus ir kalbėjo, primindamas Šv. Jeronimo mintis: „Kas nepažįsta Šv. Rašto, tas nepažįsta nei Dievo galios, nei jo išminties. Nepažinti Šv. Rašto reiškia nepažinti Kristaus“.

Brangūs broliai ir seserys, nuoširdžiai raginu visus: įsigykime Šv. Raštą – linksmosios Evangelijos Naujienos knygą. Skaitykime ją kasdien, skaitykime visi kartu šeimoje su vaikučiais. Pasaulio vyskupų sinodo baigiamojoje žinioje Dievo tautai sakoma: „Kiekvienuose namuose turėtų būti ypatingoje vietoje laikoma, skaitoma ir meldžiantis naudojama Biblija. Šeima turėtų pasiūlyti ugdymo per maldą, katechezę ir didaktiką formų ir modelių, kad „vaikinai ir merginos, seni žmonės, ir maži vaikai“/Ps 148,12/ galėtų išgirsti, suprasti, aukštinti Dievo žodį bei juo gyventi“. Tai Dievo meilės laiškas parašytas mums visiems, kad turėtume gyvenimo ir apsčiai jo turėtume, kad neklaidžiotume tamsybėse, bet turėtume amžinojo gyvenimo šviesą.
Šv. Augustinas sako: „Nėra svarbu paliesti Jėzų, kaip tai darė persekiotojai, kurie jį nukryžiavo. Tačiau ypač svarbu – suprasti Žodį“. Sakoma, jog Kūdikėlio Jėzaus Teresė išmokė netgi palaimintąją Motiną Teresę iš Kalkutos gyventi Evangelija, mažuose ir konkrečiuose dalykuose vykdant Dievo valią. Šventojoje Kūdikėlio Jėzaus Teresėje daugelis žmonių atrado gyvąją Evangeliją. Ištikimas induistas, matydamas, su kokia meile Motina Teresė gydė sergančiojo žaizdas, pasakė: „Matydamas, kiek jėgų ji skiria savo darbui, daugiau neabejoju, kad jos religija yra teisinga“. Juk Viešpats mums visiems primena, sakydamas: „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie, matytų gerus jūsų darbus, ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“./Mt 5,16/. Kaip svarbu, brangieji, kad mes gyventume Evangelija. Kaip svarbu, kad mes trokštume atsinaujinti ir pasikeisti. Koks džiaugsmas užlieja žmogaus širdį, kuomet jis įsigilina į Šv. Raštą. Juk Viešpats pasakė: „Kas laikysis mano žodžio, neragaus mirties per amžius“/Jn 8,51/. Ar gali būti labiau guodžiantys ir drąsinantys žodžiai už šiuos, kuomet surandame tikrąjį gyvenimą, kuris nesibaigia mirtimi.

Brangieji, juk Jėzus atėjo pas mus Betliejaus tvartelyje, kad įvykdytų Dangaus Tėvo valią. Iš meilės mums jis vykdo Jo valią, kuri reikalauja, kad nepražudytų nė vieno, bet visus prikeltų paskutiniąją dieną. /plg. Jn 6,39/. Jėzaus nepaprasta auka ir meilė mus visus įpareigoja klausyti Jo žodžių ir gyventi tiesos šviesoje. Juk mes esame keliaujanti tauta, kurią veda Amžinasis Žodis. Ir „Tavo žodis-mano kojoms žibintas, šviesa mano takui“/Ps 119, 105/. Tad gyvenkime pilnavertį gyvenimą šiandien, atlikime gerai užduotis šiandien, mylėkime sutiktus žmones ir būkime jiems atidūs šią akimirką, nes nuo to priklauso mūsų laimė žemėje ir amžinybėje.

Dar kartą visi sugrįžkime į Betliejaus tvartelio mokyklą. Atidžiai pažvelkime į gimusį Kūdikėlį Jėzų. Marija šį kūdikį pirmiausiai parodė piemenėliams, paskui išminčiams, o šiandien ji parodo mums visiems ir sako: „Darykite, ką tik Jis jums lieps“/Jn 2,5/. Brangieji, supratę, jog: „Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“/Mt 4,4/,su džiaugsmu ir meile darykime tai, ką mums liepia Išganytojas. Tuomet nudžiūs mūsų ašaros, pradžiugs mūsų širdys ir mes visi kartu su dangiškąją Motina Marija, savo gyvenimu galėsime giedoti padėkos ir meilės himną Magnificat, kuris prasidėjęs žemėje, per amžius skambės dangaus Tėvynėje.

Džiugių Šv. Kalėdų ir palaimingų 2009 metų nuoširdžiai linki Jus visus mylintis.

* * *

Telšių vyskupo Jono Borutos kalėdinis kreipimasis į tikinčiuosius

Mieli Broliai Seserys, Žemaičių žemės Tikintieji,

Sveikiname visus jus sulaukus Kalėdų švenčių, kuriose prisimename Tą, Kuris atėjo pas mus su tuščiomis rankomis, bet viską atnešė, Kuris tylėdamas taip iškalbingai mus moko, Kuris, nors ir nepagerino mūsų gyvenimo medžiaginės situacijos, bet atnaujino mūsų gyvenimą iš esmės, nušviesdamas nauja šviesa tamsiausias mūsų žemiškojo gyvenimo valandas ir duodamas mums viltį beviltiškiausiose šio gyvenimo situacijose.

Jis mums viską atidavė, ką tik turėjo. Jis atidavė mums visa, kuo pats Jis buvo. Jis Dieviškas Dieviškojo Tėvo Sūnus atėjo mūsų paprašyti, kad būtume Jo broliais, kad drauge su Juo būtume mus mylinčio dangiškojo Tėvo vaikais, kad iš Jo išmoktume, kaip geri vaikai turi mylėti tą savo Tėvą, Juo pasitikėti, ramiai Jo rankų globojami gyventi, nesvarbu, kokie vėjai čia žemės gyvenime pūs.

Jis atėjo į šia žemę tuščiomis rankomis, kad mums padovanotų patį save – kaip nuostabų Draugą ir Brolį, kaip Draugą ir Mokytoją, dovanotų mums save kaip begalinį ir nuostabų Dievą, mažame Betliejaus Kūdikėlyje ir dar mažesnėje ir kartu dar nuostabesnėje Eucharistinėje Duonoje.

Mieli Broliai Seserys Telšių vyskupijos tikintieji, Kalėdų šventėje noriu dar kartą Jums palinkėti to, ko linkėjau keliaudamas per mūsų vyskupijos dekanatus, ką tik pasibaigusio Advento metu: tebūna Jums kasmet Kalėdos ne vien praeities prisiminimų šventės, kaip prieš 2000 metų Betliejaus tvartelyje gimė Kristus, bet tikros gyvos Kristaus gimimo šventės Jūsų sielų, Jūsų širdžių gelmėse šiandien ir tebūna Kalėdos visada. Jėzaus gimimo Jūsų širdyse gelmės per Eucharistiją, per vertą ir nuoširdų su Juo susivienijimą Komunijoje. Tik tada Kalėdos bus šviesios ir tikros, tik tada Kalėdos nebus dar viena eilinė proga pasigerti. Nes tik tokios Kalėdos mus pakels virš niūrios ir dažnai drumzlinos šiandienybės. Linkiu visiems šį Viešpaties gimimą ne tik kartą metuose, bet dažnai išgyventi savo sielos ir širdies gelmėje.

Jėzus save mums dovanoja ne tik Eucharistinėje Duonoje, Jis mums save kaip mokytoją dovanoja savo Žodyje - Evangelijoje, Naujajame Testamente. Šventojo Tėvo Benedikto XVI paraginti, švenčiame Apaštalo Pauliaus jubiliejinius metus, Naujųjų metų šventėje pradedame mūsų Tėvynės Lietuvos evangelizacijos pradžios tūkstantmečio minėjimo metus. Te Dievo Kristaus Žodis mums – Naujasis Testamentas – atranda kelią į kiekvienus namus, į kiekvieną šeimą ir kiekvieno žmogaus, ypač jauno žmogaus rankas, į kiekvieno gyvenimo prasmės ieškančio žmogaus rankas. Jūsų parapijų klebonai yra paraginti Jums padėti įsigyti Naujojo Testamento knygutę. Jie padės ją įsigyti. Skaitykime kasdien Šventąjį Raštą individualiai, skaitykite šeimose bendrai, skaitykite draugų būreliuose, kaimų miestų bendrijų būreliuose, maldos grupėse. Atverkim širdis Dievo žodžiui, atverkim širdis Kristui. Tik jis gali nušviesti mūsų širdies tamsumas, kurias taip graužia, taip gelia, nepaisant visų šių dienų mums prieinamų pramogų gausybės. Šiais besibaigiančiais 2008 metais minėjome vyskupo Motiejaus Valančiaus pradėto blaivybės sąjūdžio 150 –metį. Dvasios akyse tebešviečia labai šviesūs susitikimai su priklausomybe nuo svaigalų kovojančiais, priklausomybę apvaldančiais mūsų broliais seserimis, tuo kilniu tikslu susibūrusiais į anoniminių alkoholikų grupes. Nuolankiai pripažinę savo silpnumą, pasitikėdami Dievo malone, individualios ir bendruomeninės bendro likimo brolių seserų maldos ir tarpusavio dvasinės paramos jėga, net ir beviltiškiausioje situacijoje atrandantys išeitį, įveikiantys pesimizmą ir prisikeliantys blaiviam gyvenimui. Jie yra mūsų džiaugsmas ir mūsų viltis. Kalėdų šventėje siunčiu visiems jiems savo nuoširdžius sveikinimus ir padrąsinimą, tęskite savo pradėtąją veiklą, nenusiminkite susidūrę su sunkumais bei kartais pasitaikančioms nesėkmėm, glauskitės prie jus mylinčio ir jums padėti pasiruošusio gerojo Dievo. Dėl jūsų Jis tapo kūdikiu, dėl jūsų mirė prikaltas prie kryžiaus, daugelio paniekintas ir atmestas, dėl jūsų ir prisikėlė, kad jums padėtų prisikelti, kad jis padrąsintų tikėti Jūsų gražių pastangų prasmingumu, padrąsintų į savo grupes kviesti vis dar nedrįstančius į jas įsijungti ir iš girtavimo keltis. O visus tikinčiuosius kviečiu atsisakyti kai kur ir kai ko kurstomo nepalankumo ir nepasitikėjimo anoniminių alkoholikų grupėms. Džiaukimės kartu su Viešpačiu, Geruoju Ganytoju, kad mūsų broliai seserys buvę pražuvę, keliasi. Nebeminėkime, nebeprikaišiokime, kas buvo praeityje, palaikykime malda bei palankumu jų gražias šiandienines pastangas. Remkime juos nelengvame dvasinio prisikėlimo kelyje. Paraginkim vargstančius girtavimo liūne įsijungti į šias grupes, padėkime jas susirasti. Visose mūsų vyskupijos bažnyčiose skelbimų lentose galite rasti tokių grupių adresus, kontaktinius telefonus.

Šiemet Kalėdas švenčiame nerimo atmosferoje – dėl galimos ekonominės, finansinės krizės. Pasitikėkime Viešpačiu, kuris mūsų žmones praeityje išvedė iš daug didesnių ir baisesnių ne tik materialinių, bet ir dvasinių sunkumų. Jei laikysimės Šventajame Rašte parodyto Dievo ir broliškos tarpusavio meilės kelio, solidarumo su mažaisiais, silpnaisiais, neturtingaisiais kelio, nepražūsime. Bet jei užmiršę Dievą ir artimą, drebėsime tik dėl savo asmeninių pelnų ir naudų, nebus šis pasaulis nei jaukus, nei ramus, krizę seks iš naujo krizės. Gal Viešpaties planuose šis sunkumų laikmetis duotas tam, kad atrastume būdą kaip rasti tarpusavio meilės broliško solidarumo tarp visų mūsų visuomenės sluoksnių kelią. Tai gal padės mūsų visuomenės turtingiesiems verslininkams suprasti, kad net jų verslo klestėjimui reikia pasirūpinti, kad krašto visuomenės dauguma nebūtų įstumta į kraštutinį neturtą bei nepajėgumą pirkti verslininkų įmonėse gaminamas, o neturtingųjų pragyvenimui būtinas prekes. Gal ši krizė padės tai suprasti ir mūsų valdžios vyrams. Gal pagaliau pagal klasikinį Bažnyčios socialinį mokymą imsimės kurti tokias dialogo tarp turtingųjų verslininkų ir neturtingųjų darbo žmonių institucijas, kurios nebus kaip lyg šiol tik žaisliuku politikų rankose, bet taps efektyviu instrumentu siekiant visų visuomenės sluoksnių santarvės ir viso krašto ne tik ekonominės, bet ir socialinės bei dvasinės pažangos. Šiandien tokių mūsų bendrų pastangų šia kryptimi labai reikia. Tik šiuo keliu eidami, išbrisime ne tik iš šiandieninės, bet ir išvengsime naujų galimų krizių.

Besibaigiančiais metais šventėme du gražius gražių Marijos šventovių – Šiluvos ir Lurdo jubiliejus. Žvelgėme į visų mūsų dvasinės Motinos Marijos, Dievo Žodžio, tapusio mūsų Broliu Motinos meilę mums praeityje. Pasitikėdami Jos meilės jėga ir užtarimo galia, paveskime save, savo šeimas, savo vaikus, jaunimą, Kunigų Seminariją, savo parapijas Jos globai. Šiais nelengvais laikais remkime jas, remkime vieni kitus, dalinkimės meile ir laikinosiomis gėrybėmis, kad būtume verti amžinųjų, kuriomis visus mus trokšta apdovanoti Betliejaus tvartelyje gimęs Marijos Sūnus, Kalėdų Kūdikis!

Palaimingų ir viltingų Kristaus gimimo švenčių visiems!

* * *

Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos kalėdinis laiškas

Mielieji,

visus nuoširdžiausiai sveikinu, sulaukus šv. Kalėdų, vėl kviečiančių kiekvieną džiugiai sutikti gimusį dievišką Kūdikį Jėzų.

Jau vaikystėje mūsų atmintyje įsitvirtina šventiniai simboliai. Vieni ryškiausių iš jų yra tie, kurie siejasi su Kristaus gimimo švente. Jos simbolika ypač patraukli ir miela. Ji prakalbina ir mažą, ir jauną, ir seną. Kai kam šv. Kalėdos pirmiausia asocijuojasi su žiema, baltu sniegu, sveikinimų atvirukais, Kalėdų seneliu, dovanomis. Vis dėlto stipriausi yra religiniai simboliai, nes jie tiesiogiai siejasi su tuo, kas Kalėdose yra svarbiausia – Jėzaus gimimu. Šie simboliai – tai prakartėlė su dievišku Kūdikiu, Šventąja Šeima, angelais, tai Kūčių vakarienė, kai drauge susirinkę ypatingoje ramybėje ir džiaugsme laužiame kalėdaitį, tai Bernelių šv. Mišių liturgija, padedanti išgyventi nuostabų Viešpaties užgimimo slėpinį.

Tiek Kūčių vakarienė, tiek šventinė liturgija su tik šiam laikotarpiui būdingomis giesmėmis ypatingai paliečia kiekvieną geros valios žmogų. Per Kūčias bene labiausiai išgyvename artimų žmonių bendrystę. Dalijimasis kalėdaičiu šią vakarienę pripildo sakralumo. Dar labiau nei savo namų aplinkoje Kristaus užgimimą išgyvename prakartėle pasipuošusiuose Dievo namuose, kuriuose švenčiame liturgiją, drauge su tikinčiųjų bendruomene klausomės su Jėzaus gimimu susijusių Šventojo Rašto skaitinių, prisiartindami prie išganymo ištakų ir žmonėms dovanojamo amžinojo gyvenimo pažado.

Štai Kalėdų dienos šv. Mišių antrajame skaitinyje girdime Laiško žydams žodžius: „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus“ (Žyd 1, 1–2). Šie žodžiai mums primena visai žmonijai reikšmingą ėjimą pirmųjų Kalėdų link. Visas Senasis Testamentas yra gyvas liudijimas, kad ankstesnėms kartoms, gyvenusioms iki Kristaus, Dievas daugel kartų kalbėjo per Jo įkvėptus pranašus. Jie yra realūs žmonės, o ne legendų herojai. Šventasis Raštas mums pamini ne vieno iš jų vardus: tai Izaijas, Jeremijas, Ezekielis, Ozėjas ir daug kitų. Skaitydami Šventąjį Raštą, juo domėdamiesi, giliau studijuodami, sužinome ne tik Dievo įkvėptų pranašų vardus, bet ir jų žodžius bei darbus, pažįstame jų gyvenimo laikotarpius, jų veikimo aplinkybes.

Tiesa, šiandienos žmogui ne viskas yra lengvai perprantama. Kultūrų savitumai, skirtingų laikotarpių žmonių mąstymo, išraiškos specifika palieka ir neatsakytų klausimų, tačiau nekelia abejonių esminė Šventojo Rašto žinia: Dievo meilė žmogui ir rūpestis dėl jo išganymo.

Per Šventąjį Raštą Dievas kalba įvairių žanrų tekstais, o Jo įkvėpti autoriai istoriją suprato kiek kitaip nei mes. Aprašydami įvykius, jie visų pirma domėjosi jų reikšme ir prasme. Tačiau ir šių dienų istorinių, archeologinių tyrimų šviesoje išlieka akivaizdu, kad Šventasis Raštas liudija Dievo apsireiškimą istorijoje ir per istorinius įvykius, kurių prasmę aiškino Viešpaties įkvėpti pranašai. Šventasis Raštas yra gyvas Viešpaties žodis, atskleidžiantis Dievo ir žmogaus bendravimą ir šiandien nušviečiantis mūsų gyvenimo kelią.

Kalėdų dienos liturgijoje skaitomas Dievo žodis toliau džiugiai liudija, kad galiausiai Viešpats prabilo žmonėms per Jėzų Kristų (plg. Žyd 1, 2). Jis yra galutinis, svarbiausias Dievo žodis žmonijai, išsakytas ne tik lūpomis, bet ir visu gyvenimu: nuo kūdikystės iki mirties ant kryžiaus ir prisikėlimo. Šis žodis amžinai gyvas Bažnyčioje. Jėzus Kristus visuomet yra su ja, ypač liturginiuose veiksmuose: šv. Mišių aukoje, sakramentuose ir savo žodyje, per kurį Jis pats kalba visada, kai Bažnyčioje skaitomas Šventasis Raštas (plg. SC 7).

Jėzus Kristus yra Dievas Sūnus, Tėvo siųstas ir Šventosios Dvasios veikimu tapęs Žmogumi, Kalėdų naktį iš Švč. Mergelės Marijos gimęs kaip Pasaulio Šviesa. Štai šį didį įvykį, visai žmonijai svarbią tiesą, daugybė krikščionių kasmet pagerbia, švenčia, išgyvena šv. Kalėdų metu.

Ir mūsų dienomis ši iškilmė skelbia tą pačią žinią, kaip amžių amžiais: pasauliui gimė Atpirkėjas, kuris yra daugiau nei pranašas. Jėzus Kristus – Dievo pažadėtasis Mesijas, atėjęs mūsų išgelbėti. Betliejaus žvaigždė tegul veda mus prie Jėzaus ir niekas tenenustelbia jos šviesos. Kaip Švč. Mergelės Marijos, šv. Juozapo, apaštalų ir daugybės kitų geros valios žmonių nesuklaidino abejojančių ar netikinčių požiūris, net persekiojimai dėl tikėjimo, taip ir mūsų neturi į netikrumą vesti kieno nors priešiškumas, nepritarimas, kylantis iš supratimo, tikėjimo stokos.

Tenenustelbia šventų Kalėdų džiaugsmo taip pat ir nepritekliai, šiandieniniai ekonominiai sunkumai. Bėga amžiai, keičiasi gyvenimo aktualijos, kasdienybės problemos, o Dievas išlieka tas pats virš visų praeinančių dalykų. Gal kaip tik sunkumai yra tas laikas, kai Jėzų lengviausia sutikti, atpažinti ir suvokti, kad Jis yra pasaulio, laikų ir mūsų Viešpats, taip atrandant gyvenime tvirtą atramą, prasmę, ramybę. Amžinąsias, mums taip reikšmingas tiesas, tepadeda geriau suprasti ir religiniai Kalėdų simboliai. Tebūna Kalėdų šventimas vilties ir tikėjimo metas. Teatneša švenčių dienos daug džiaugsmo ir gražios bendrystės su artimiausiais žmonėmis ir Dievu.

* * *

Kaišiadorių vyskupo Juozo Matulaičio kalėdinis laiškas

„Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko“ (Lk 2,15).

Brangūs broliai ir seserys Kristuje,

Šiandien - šv. Kalėdų dieną, noriu su Jumis pasidalinti Viešpaties mums dovanotu džiaugsmu ir ramybe. Kristaus gimimas yra didžiulė Dievo dovana žmonijai, kuri pakeitė ne tik jį sutikusių žmonių gyvenimą, bet ir visą pasaulio istoriją, nes per tai „Pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms“ (Tit 3,4).

Jėzaus gimimu Dievas nauju ir nepakartojamu būdu trokšta prakalbinti žmogų, padovanodamas jam save patį. Evangelija mini, jog Jėzaus gimimu naktį „nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa“ (Lk 2,9). Šios šviesos apimti mes taip pat šiandien atskubėjome į Bažnyčią pasveikinti gimusio Kūdikio. Tačiau tenka apgailestauti, kad ten, kur yra šviesa, vis dar išlieka ir šešėliai.

Pastaruoju metu daug yra kalbama apie infliaciją ir kitus su šiuo reiškiniu susijusius sunkumus. Pats infliacijos reiškinys apibrėžiamas tik ekonominėmis kategorijomis, o dažniausiai - kaip piniginio vieneto vertės sumažėjimas (plg. Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius 2004, p. 320). Pop. Benediktas XVI, pradėdamas 2008 metus, atkreipė visų pasaulio geros valios žmonių dėmesį į kitokio pobūdžio infliaciją – į kalbos ir tarpasmeninių santykių infliaciją (plg. Popiežiaus Benedikto XVI žinia Pasaulinės taikos dienos proga (2008-01-01), Nr. 3). Neįvertinus bendravimo šeimoje, darbovietėje ir visuomenėje, žmonių santykius apima infliacija: daug šaltos informacijos, bet mažai šilumos ir meilės. O kaip žinote, kiekviena infliacija veda ir link krizės. Tad ką turėtume daryti?

Visų pirma stenkimės nugalėti susvetimėjimą ir atstatyti pilną pagarbos artimui bendravimą. Tai turėtų prasidėti jau šeimoje ir atsispindėti parapijos bendruomenėje. Evangelija mini, jog Šventajai šeimai „nebuvo vietos užeigoje“ (Lk 2,7). Šiandien visi kovoja dėl vietos: pasidalinta ne tik žemė ir vandenynai, bet vyksta net ir mėnulio dalybos! Bažnyčia įspėja, jog itin išpopuliarėjus moderniosioms technologijoms, pavyzdžiui, internetui ir mobiliesiems telefonams, nebelieka erdvės dvasiniam gyvenimui.

Ar šiandien Jėzus randa užeigą, šiltus namus, paruoštą garbingajam svečiui tinkamą vietą? Na ir kas, kad Jėzui nebuvo vietos Betliejaus užeigoje – Jam jos ir nereikėjo! Jis gimė tvartelyje, kuriame daugiau šilumos nei turto, tačiau Jo šventovė – žmogaus širdis! Baisu būtų, jei Jam nebūtų vietos mumyse, o mūsų namuose būtų daugiau turtų, negu šilumos ir meilės (plg. Kun. B.Bulika, Dievo karalystės žemė, Kaunas 2008, p. 439). Tai kurgi Jėzui surasime vietą? – Jis ateina pas mus klausdamas: ar aš galiu gimti tavyje, ar aš galiu ateiti pas tave? Ar tu įsileisi mane? – Štai čia yra didysis Kalėdų slėpinys! Tad savęs klauskime, ar jam paruoštos mūsų širdys, ar jis ten laukiamas?

Šiais – Jubiliejiniais apaštalo Pauliaus metais Bažnyčia ragina, kad kiekviena šeima turėtų Šventąjį Raštą, jį skaitytų, į jį gilintųsi ir pagal jį gyventų. 2009-uosius metus Lietuvos vyskupai paskelbė Jubiliejiniais Evangelijos žinios tūkstantmetei Lietuvai metais. Kaip žinome iš istorijos, Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas Šv. Vaitiekaus ir šv. Brunono (Bonifaco) – pirmųjų baltų žemių apaštalų - kankinystės aprašyme Kvedlinburgo analuose 1009 metais. Viešpats panorėjo pirmąją pasauliui paskelbtą žinią apie Lietuvą susieti su krikščionių vyskupų auka.

Prie šios aukos ypatingu būdu jungiasi ir garbingasis mūsų vyskupijos ganytojas Dievo Tarnas arkivyskupas Teofilius Matulionis, kurio kankinystės garso bylos procesą šiemet užbaigėme vyskupijoje, o visą surinktą medžiagą perdavėme į Šventųjų skelbimo kongregaciją Vatikane. Dievo Tarnas Teofilius iš meilės Jėzui degė troškimu būti apaštalu ten, kur iš kūdikio sielos išraunami gražiausi Dievo meilės žiedai, kad savo paties auka palaikytų vis labiau gesinamą tikro žmogiškumo ugnelę ir būtų kelrodžiu ieškantiems tiesos. Savo pasiaukojančiu pavyzdžiu jis ir mus šioje Kalėdų šventėje skatina pamilti Jėzų ir paruošti jam tinkamą būstą savo širdyse.

Neškime tad aukštai iškėlę Evangelijos žibintą ir pripildykime mūsų Tėvynę Dievo žodžio pažinimo, kad tamsybėje tūnanti tauta išvystų skaisčią Kristaus atneštą šviesą (plg. Mt 4,16). Tebūna mūsų ir visų Lietuvos žmonių širdys atviros priimti Jėzų Kristų – tikrą Dievą ir tikrą žmogų – kaip savo vienintelį Viešpatį, kad Lietuva pasaulyje garsėtų kaip krikščioniška šalis.

Džiugių ir Dievo malonėmis gausių šv. Kalėdų bei Naujųjų 2009 -ųjų metų!