Šv. Tėvas susitiko su Romos Kurijos kardinolais ir vyskupais

Pirmadienį Vatikane įvyko tradicinis prieškalėdinis popiežiaus susitikimas su Romos Kurijos vadovais. Pasveikinti Benedikto XVI atėjo Valstybės sekretoriatui, Kongregacijoms, Popiežiškosioms taryboms ir komisijomis, bažnytiniams tribunolams vadovaujantys kardinolai ir vyskupai. Kaip įprasta tokiomis progomis, popiežius jiems pasakė ilgoką kalbą, kurioje apžvelgė svarbiausius Bažnyčios gyvenimo įvykius besibaigiančiais 2008 metais, ilgiau sustodamas prie kai kurių svarbesnių temų.

Visų pirma popiežius paminėjo šiemet minėtas savo pirmtakų sukaktis. Prieš 50 metų mirė popiežius Pijus XII ir prieš 50 metų buvo išrinktas Jonas XXIII. Prieš 40 metų buvo paskelbta enciklika „Humanae Vitae“ ir prieš 30 metų mirė jos autorius popiežius Paulius VI. Kurijos vadovams sakytoje kalboje popiežius taip pat paminėjo birželio 28 dieną, Petrinių išvakarėse pradėtus jubiliejinius apaštalo šv. Paulius metus, Sidnėjuje vasarą vykusias pasaulio jaunimo dienas ir savo kelionę į Australiją, taip pat ir kitas dvi keliones – balandį į Jungtines Valstijas ir rugsėjį į Prancūziją, ir, galiausiai, spalio mėnesį vykusį Vyskupų Sinodo susirinkimą.

Iš viso pasaulio į Sinodo susirinkimą atvykę ganytojai susibūrė aplink Dievo Žodį, apreikštą Šventajame Rašte. Sinodas mus priminė tą tiesą, kuri būdama savaime suprantama, kartais mūsų kasdienybėje nėra pakankamai išgyvenama, tiesą, kad Dievas mums kalba, kad jis atsiliepia į mūsų klausimus. Jis kalba mums žmonių žodžiais. Mes galime jo klausytis, galime jį suprasti ir iš jo mokytis. Savuoju žodžiu Jis ateina į mūsų gyvenimus ir juos perkeičia. Dievo Žodžio dėka mes galime išeiti iš savo gyvenimo siaurumo ir įeiti į Jo gailestingumo begalybę.

Atskirai stabtelėjęs ir prie pasaulio jaunimo dienų temos, popiežius klausė: Kas gi iš tiesų yra jose svarbiausia? Kas skatina jaunimą į jas keliauti? Kai kas bandydami atsakyti į šiuos klausimus, lygina jas su kitais šiais laikais populiariais jaunimo kultūros reiškiniais. Sakoma, kad tai kažkas panašaus į didžiulius koncertus, kuriuose ir popiežius yra tarsi roko žvaigždė. Dievas ir tikėjimas yra antraeiliai dalykai. Bet jeigu iš tikrųjų taip būtų, - kalbėjo popiežius, - tai juk jaunimo dienos nepliktų jokio pėdsako, jos būtų tik vienkartinė šventiška ekstazė, po kurios vėl viskas eitų įprasta vaga. Iš tiesų gi, jaunimo dienos yra tikinčio jaunimo šventė. Prieš jas jaunimas eina ilgą pasirengimo kelią – jaunimo dienų kryžius drauge su jaunimu keliauja per pasaulį, o Kryžiaus kelias yra vienas svarbiausių jaunimo dienų įvykių. Galiausiai viską vainikuoja iškilminga liturgija, kurioje įvyksta tai, ko mes patys padaryti negalime, ko visąlaik laukiame. Kristus ateina tarp mūsų ir apdovanoja džiaugsmu, kuris tikrai yra kitoks negu roko koncerto ekstazė. Frydrichas Nyčė kitados yra pasakęs, „svarbu surengti šventę, bet dar svarbiau surasti žmonių, kurie ja tikrai džiaugtųsi“ - citavo popiežius.

Tikras džiaugsmas yra Šventosios Dvasios dovana. Tad dar kartą grįžtame prie Sidnėjuje vykusių pasaulio jaunimo dienų temos – prie Šventosios Dvasios. Biblija ir Tradicija, kalbėdamos apie ją, išskiria keturias pagrindines Šventosios Dvasios veikimo dimensijas,- sakė popiežius ir trumpai visas jas aptarė.

Visų pirma tai Šventojo Rašto tvirtinimas, jog Dievo Dvasia dvelkė viršum vandenų. Šventoji Dvasia kuria pasaulį ir jį nuolat atnaujina. Pats faktas, jog medžiaga turi matematinę struktūrą, liudija apie jos dvasinį pradą. Mūsų siela sugeba pažinti medžiagą ir ją permodeliuoti, dėl to, kad jos struktūra yra racionali. Medžiagos tvarkingumas ir pažinumas įmanomi dėl to, kad ją ir mus sukūrė ta pati Dievo Kūrėjo Dvasia. O tai, kad žemė ir visa visata turi įspaustus aiškiai apčiuopiamus Dvasios Kūrėjos pėdsakus, kuriuos mes mokslo dėka galime pažinti, liudija, jog kūrinijos sąrangoje esame ir etinių orientyrų. Nes juk Dvasia, kuri viską sukūrė, yra ne tik matematiškai tikslus protas, bet yra asmuo, yra gėrio įsikūnijimas, kuris mums kalba kūrinijos kalba ir rodo teisingą kelią.

Kadangi tikėjimas, jog Dievas sukūrė pasalį yra viena pagrindinių mūsų tikėjimo tiesų, dėl to ir Bažnyčia savajame skelbime negali ribotis vien išganymo žinia, bet yra įpareigota būti atsakinga ir už kūriniją. Vykdydama šią pareigą, ji gina ne tik žemę, vandenį ir orą, kaip visiems skirtas Dievo sukurtas vertybes. Visų pirma ji jaučia pareigą ginti žmogų nuo susinaikinimo, skelbti žmogaus ekologiją. Tai ne bandymas gaivinti pasenusią metafiziką, bet prašymas, kad šiuolaikiniai vyrai ir moterys gerbtų kūrinijos tvarką. Neklausyti kūrinijos balso, reiškia kėsintis į žmogų, Dievo kūrinį. Pasak popiežius būtent tai ir daroma šiandien kalbant apie subjektyvią žmogaus lytinę savivoką. Žmogus nenori sutikti, jog jis yra kūrinys. Žmogus įsivaizduoja, kad jis pats gali nuspręsti kas jis yra. Tačiau iš tiesų jis šitaip prieštarauja kūrinijos tiesai.

Antras Šventosios Dvasios veikimas aspektas,- kalbėjo popiežius, - tai jos kalbėjimas žmonių kalba. Šventoji Dvasia mums kalba ne tik sukurtojo pasaulio protingumu, bet ir Dievo Žodžiu. Pats Dievas įsikūnijo ir atėjo į pasaulį. Kristus ir Šventoji Dvasia yra neatskiriamai susiję. „Viešpats yra Dvasia“ (2 Kor 3, 17),- tvirtina apaštalas šv. Paulius. Apie trečią Dievo Dvasios veikimo aspektą bene vaizdžiausiai kalba evangelistas Jonas, pasakodamas apie prisikėlusio Kristaus susitikimą su apaštalais: „Jis kvėpė į juos ir tarė: imkite Šventąją Dvasią“ (Jn 20,22). Šios Dvasios dėka mes galime kartu su Kristumi Dievą vadinti mūsų Tėvu. Galiausiai ketvirtoji Dvasios veikimo dimensija yra Bažnyčia – Dievo Dvasios suburta ir palaikoma bendruomenė. Ji gyvena jai nuolat teikiamomis Šventosios Dvasios dovanomis,- kalbėjo popiežius ir pabaigoje visiems savo bendradarbiams palinkėjo džiugių Kalėdų. (jm)