Ketvirtasis Advento sekmadienis

Šeštame mėnesyje angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija. Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas. O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namuose per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo“. Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ Angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi. Antai tavoji giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga, nes Dievui nėra negalimų dalykų“. Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“. Ir angelas pasitraukė. (Lk 1, 26-38)

ŽODIS, KURIS NEŠA RAMYBĘ, Mons. Adolfas Grušas

Jei šios dienos Evangelijos ištrauką skaitytume, nesusimąstydami apie visa tai, kas įvyko vėliau, gali susidaryti įspūdis, kad Marija jau tada, angelo apreiškimo metu, žinojo viską, kas jos laukia ir, kaip didvyrė, pasiaukojo savo tautos ir visos žmonijos labui.

Iš tiesų viskas buvo ne taip. Marija nelabai numanė, kam ji duoda savo sutikimą ir nedaug ką žinojo apie Jėzaus gyvenimo tikslą. Neveltui evangelistas kalba apie tai, kad Marija viską svarstė savo širdyje. Tos tylos ir susikaupimo akimirkos leidžia manyti, jog Dievo Motina visą laiką stengėsi suprasti, ko Dievas nori iš jos.

Pasakojimas apie apreiškimą anaiptol nėra Marijos gyvenimo sėkmės liudijimas. Tai tik paaiškinimas, kaip Marija savo gyvenimo pabaigoje suvokė pašaukimą. Pradžioje ji nežinojo, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, nenutuokė, kad ir ji taps didi, net nesusimąstė apie visus jos ateityje lauksiančius sunkumus. Viską ji sau atskleidė palaipsniui, diena po dienos, patirdama vargą, abejones, nuostabą ir džiaugsmą…

Marija neturėjo galimybės žinoti savo ateities, todėl dar nuostabesnis atrodo jos angelui išsakytas sutikimas. Per angelą Dievas paklausė jos: „Marija, ar esi pasiruošusi pasitarnauti?“, o ji atsakė: „Tebūna man, kaip tu pasakei“. Paprasta ir taip didinga…

Ji tikrai nebuvo laimingesnė už mus. Ji paprasčiausiai kur kas labiau už mus pasitikėjo Dievu.

Mes visi norėtume žinoti savo ateitį. Negalėdami atsispirti šiam troškimui, žmonės eina pas ekstrasensus ir būrėjus, skaito horoskopus ir klausosi visų pranašysčių iš eilės. Ieškome mokytojo, kuris pasakytų, kaip turėtume elgtis, norėdami išvengti sunkumų ir nelaimių ateityje. Mes bijomės ateities, todėl stengiamės apsidrausti, manydami, kad žinios mus apsaugos, tačiau ateitis vis tiek būna visai kitokia, negu kad tikėjomės.

Iš tiesų Marija mums tampa gyvu pavyzdžiu, kaip išvengti ateities baimės. Visas gyvenimas turi tapti dideliu pasitikėjimo aktu. Kas beįvyktų, mes viskam sakome „taip“, kaip kad tai padarė Marija.

Mes ištariame Dievui „taip“ ir jaučiamės ramūs. Visa, kas beatsitiktų, yra Dievo valia.

Tai nereiškia bejėgiško pasidavimo aplinkybėms, tai nėra raginimas pasyviai stebėti, kas vyksta aplinkui, nesistengiant nieko pakeisti, tačiau tai atneša drąsą mūsų širdžiai.

Jei nesugebėsime Dievui ir sau pasakyti to sakralaus „taip“, mūsų gyvenimas virs pragaru. Nuolat klausinėsime savęs: „Kodėl kaip tik man taip atsitiko? Už kokius nusikaltimus turiu kentėti? Kodėl Dievas mane baudžia? Ar jam nepakanka viso to, ką iškenčiau iki tol?“ ir niekaip nerasime atsakymo. Stengdamiesi kovoti dėl savo likimo ir pykdami dėl įvykių, nesuderinamų su mūsų norais, iš tiesų paneigtume patį gyvenimą.

Jei nemokėsime ištarti Dievui „taip“, tai bus visa ko pabaiga. Tada žmogus į Dievą žvelgia, kaip į savo priešą ir jaučiasi persekiojamas, nesuvokia, kokią prasmę gali turėti vienokie ar kitokie įvykiai ir net nebando tos prasmės ieškoti.

Savo kelią su Dievu susiejęs žmogus Jo malonės dėka žvelgia į savo gyvenimo įvykius ir žino, kad iš jų gali mokytis, rasti prasmę ir net įžvelgti juose jam skirtą gėrį. Įvykusio dalyko pakeisti nebeįmanoma, tačiau įmanoma padaryti, kad nebesikartotų padarytas blogis, pasitikint, kad Dievas ir pačias sunkiausias akimirkas gali palydėti savo palaima.

Marija daug ko nesuprato ir nežinojo, kas jos laukia, tačiau ir nežinodama ji be šešėlio dvejonės ištarė “Tebūnie!“.

Šį žodį ištarę Dievui, ir mes galime būti tikri, jog mūsų širdyje apsigyvens ramybė...