Kardinolas Martini: Kalėdos tamsiu metu

Tam, kad geriau suprastume Kalėdų slėpinį, turime bent kuriam laikui atsitraukti nuo įprastinių vaizdinių, kurie iškyla mūsų prote ir mūsų vaizduotėje kai tik apie Kalėdas kalbame, trumpame Kalėdų apmąstyme rašo kardinolas Carlo Maria Martini SJ, Milano arkivyskupas emeritas.

Anot jo, Kalėdų vaizdiniai yra įkvepiami Evangelijos pagal Luką, kuri pasakodama apie Jėzaus gimimą palieka šviesos ir romumo įspūdį: nušvinta didelė šviesa, dangaus kareivija gieda taikos himną, piemenys ateina pašlovinti gimusio kūdikėlio, ir mes, mintyse eidami kartu su jais, kontempliuojame Mariją ir Juozapą, besirūpinančiais naujagimiu.

Visa tai teisinga ir yra Kalėdų dalis. Tačiau svarbu prisiminti ne tik Kalėdų šviesą, bet ir tamsų kontekstą, kuriame visa tai vyksta: varginančią kelionę iš Nazareto i Jeruzalę patenkinat imperatoriaus tuštybę, išgirstus „ne“ ieškant vietos, kur galėtų gimti kūdikis, nakties šaltį, pasaulio abejingumą gimstant Dievo Sūnui. Virš viso to tvyro ano meto neteisingumas, netikėjimas, skepticizmas. Kalėdų kontekstas nėra šviesus, jis greičiau tamsus, pilnas skausmo ir nevilties.

Ir šiandien galime pasiskųsti gyvenantys tamsiu ir sunkiu laiku. Pakanka atsiminti nuo ekonominės krizės kenčiančias šeimas, globalinį neteisingumą, netoleranciją svetimšaliams ir vargšams, religines įtampas. Nežinome ar mūsų laikas yra sunkesnis už kitus, kita vertus, sunku žmonijos istorijoje būtų rasti laikotarpį iš tiesų palankų žmogui ir jo orumui. Tai yra nuodėmės slėpinys, absurdiškumo ir iracionalumo slėpinys.

Galime paklausti: kaip mūsų tamsiu, priešišku ir abejingu laikotarpiu veikia ir atsiskleidžia Kalėdų slėpinys? Kaip jis veikia dėl gėrio ir žmogaus orumo?

Visų pirma yra aišku, kad Kalėdų slėpinys yra mažumo ir kuklumo slėpinys. Jis neturi pretenzijų įvykdyti aukšto lygio didelių pakeitimų per trumpą laiką. Kalėdų slėpinys žmogaus istorijos kelyje veikia, keisdamas nuostatas ir elgesį, beveik neapčiuopiamai, bet to pakanka, kad suvoktumėme santykių tiesą ir juos keistumėme, siekdami daugiau pagarbos ir atvirumo.

Tarp kitų, kardinolas Martini atkreipė dėmesį tris besikeičiančias nuostatas, jo įvardintas vilties ženklais šiandien.

Visų pirma, tai auganti meilė Dievo Žodžiui, ypač Biblijai. Apie tai liudija tiek nesenas Vyskupų sinodas apie Dievo Žodį, tiek pasauliečių augantis sugebėjimas skaityti Bibliją ir melstis su jos pagalba.

Antra, tai augantis ekumeninio ir tarpreliginio atsivėrimo troškimas, kontrastuojant etninį ir konfesinį užsidarymą.

Tačiau, pasak Milano arkivyskupo emerito, jis ypač norėtų paminėti eilę gestų, kuriuos jis matė Jeruzalėje ir kurie, nors ir nėra grynai bibliniai ar krikščioniški, jam atrodo tyros Šventosios Dvasios veikimu išaugintos gėlės, nors ir pačiomis sunkiausiomis sąlygomis. Tai palestiniečių ir žydų šeimos, kurių kiekviena turėjo išgyventi skaudų gedulą dėl prievartos: dėl teroristinio akto metu žuvusios dukters, dėl kariniuose veiksmuose žuvusio jaunuolio. Dabar šie žmonės, vietoj keršto troškimo kurstymo, savęs paklausė: jei aš tiek daug kenčiu dėl šios neteisingos prievartos, kokia yra kančia kitoje pusėje, kenčiančioje dėl tokios pat neteisingos prievartos? Šie žmonės susirado vienas kitą, kartu kalbėjo ir verkė, o dabar ėmėsi taikos ir susitaikymo iniciatyvų, įtraukdami ir kitus.

Ši Evangelijos gėlė, išdygusi nereliginėje dirvoje, man atrodo labai svarbus Dievo buvimo kiekvienoje širdyje ženklas ir man teikia vilties ir tokiu tamsiu bei sunkiu laikotarpiu kaip mūsų, rašo kardinolas Martini. (rk)