Liuksemburgo didysis hercogas atsisakė pasirašyti įstatymą dėl eutanazijos

Gruodžio 2-ąją Liuksemburgo didysis hercogas Henrikas (Henri) atsisakė pasirašyti eutanaziją įteisinantį įstatymą, tuo pačiu šioje demokratinėje-konstitucinės monarchijos šalyje sudarydamas prielaidas institucinei krizei bei sukeldamas diskusijas.

Šių metų pradžioje, vasario mėnesį, Liuksemburgo parlamentas maža balsų persvara, remiant socialistams ir liberalams, priešinantis socialiniams krikščionims, priėmė įstatymo projektą, kuris leidžia medikams nutraukti gyvybę sunkiems ligoniams, laikantis apibrėžtų procedūrų. Panašius įstatymus jau turi Olandija ir Belgija.

Liuksemburgo politinė santvarka numato, jog didysis hercogas „sankcionuoja“ parlamento priimtus įstatymus. Institucinė krizė neišvengiamai kils, jei tiek hercogas, tiek parlamentas išlaikys savo pozicijas dėl eutanazijos.

Niekas gerai nežino, kaip šią krizę išspręsti. Prancūzijos dienraštis „Le Monde“ tvirtino, jog panaši situacija buvusi tik 1919 metais. Dabartinis Liuksemburgo premjeras užsiminė apie šalies konstitucijos pakeitimą, atimant iš didžiojo hercogo galią pritarti (ar nepritarti) įstatymams, paliekant jo parašui tik konstatavimo dėl parlamento sprendimo reikšmę. Suprantama, tai būtų gana radikalus visos Liuksemburgo politinės santvarkos pertvarkymas, suteikiant didžiojo hercogo figūrai visai kitokį vaidmenį.

Tačiau kalbama ne tik apie procedūras ar institucijas, bet taip pat apie moralinius motyvus. Liuksemburgo didysis hercogas įstatymą dėl eutanazijos atsisakė pasirašyti teigdamas, jog to neleidžia jo sąžinė. Čia reikšminga ir religija, mat tikrai ne paslaptis, jog didžiojo hercogo šeima yra praktikuojantys katalikai.

Eutanaziją įteisinančio įstatymo šalininkai, žinoma, šia proga užmiršo, jog demokratija taip pat reiškia žodžio ir minties laisvę. Šiuo konkrečiu atveju demokratija jiems tereiškia balsų daugumą. Todėl vieno Liuksemburgo dienraščio redakciniame vedamajame straipsnyje didžiojo hercogo gestas įvertintas kaip „sąmokslas prieš demokratiją“ ir liaudį, taip maloniai leidusią hercogui būti hercogu. Tačiau hercogas ko gero tebuvęs nelaimingas įrankis. Nepatikslinama kieno rankose, bet tame pačiame vedamajame straipsnyje užtinkamas paraginimas katalikų Bažnyčiai neprimetinėti savo dogmų kitiems pridurtas turbūt ne be reikalo.

Italijos katalikų dienraštis „Avvenire“ išspausdino Popiežiškosios gyvybės akademijos pirmininko arkivyskupo Rino Fisichella komentarą. Tiesa, jame nesvarstoma, kodėl katalikiškos pasaulėžiūros šviesoje užimta pozicija yra „primetinėjimas“, o bet kokios kitos pasaulėžiūros tvirtinimai „primetinėjimais“ nėra, tačiau pasiūlomos kelios įžvalgos apie eutanazijos problemą.

Liūdnas prieštaravimas yra tame, kad eutanazija legalizuojama kartu svarstant įstatymą apie paliatyvinį slaugymą, skirtą visai panaikinti ar bent jau ženkliai sumažinti mirtino ligonio kančias. Iš vienos pusės tarsi tiesiama ranka mirtinam ligoniui, iš kitos pusės, jam pasiūlomas mirtinas smūgis.

Taip pat kyla klausimas apie žmogaus gyvybės absoliutumą ir neliečiamumą. Ar žmogaus gyvybė gali būti derybų objektas? Ar įstatymas, politinis veiksmas gali suteikti teisę kitiems disponuoti žmogaus gyvybe? Būtent dėl šio žmogaus gyvybės neliečiamumo principo Bažnyčia tvirtina, jog reikia padaryti viską, kad ligoniui būtų lengviau, kad jis nekentėtų, tačiau tiesioginį ir valingą jo gyvybės nutraukimą laiko amoraliu. Eutanazija vilioja „saldžios mirties“ pažadais, tačiau yra atmestina, nes savo esme yra prievarta prieš gyvybę ir gyvenimą, suteikianti galią kažkam nuspręsti apie žmogaus gyvybę ir mirtį, galinčią užminuoti socialinio sambūvio pamatus. (rk)