Pirmasis Advento sekmadienis

Žiūrėkite, budėkite, nes nežinote, kada ateis tas laikas! Bus kaip su žmogumi, kuris iškeliavo svetur, paliko namus ir davė tarnams įgaliojimus, kiekvienam paskyręs darbą, o durininkui įsakė budėti. Taigi budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas: ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidgystėje, ar rytmety, kad, netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegančių. Ką sakau jums, sakau ir visiems: budėkite! (Mk 13, 33-37)

ŠIRDIES BUDĖJIMAS

Šį sekmadienį prasidedantis Advento laikotarpis, visuomet yra brangi tikintiesiems skirta dovana, įgalinant tinkamai pasirengti Kristaus Gimimo šventėms. Tokio susikaupimo poreikį Bažnyčia jautė nuo pat pirmųjų savo gyvavimo amžių. Tiek Rytų, tiek Vakarų krikščionių bendruomenės prieš Kalėdų šventes, panašiai, kaip prieš Velykas, keturiasdešimt dienų melsdavosi ir pasninkaudavo. Nors šiais laikais nebėra tokios griežtos pasninko pareigos, nė kiek ne mažiau yra reikalingas širdies pasirengimas priimti Viešpatį.

Bažnyčia į mūsų lūpas šį sekmadienį įdeda pranašo Izaijo ilgesingą šauksmą: „Kodėl gi, Viešpatie, leidi nuo tavo kelių mums nuklysti, užkietini mūsų širdį tavęs nebijoti? Sugrįžk dėlei savo tarnų <…> O, kad perplėštum dangų ir žemėn nužengtum!“

Tokia yra mūsų Advento malda…

Iš tiesų Viešpaties sugrįžimas reikalingas mums, Jo tarnams. Jis reikalingas šių dienų pasauliui, kaip niekuomet pažymėtam blogio ženklu. Jis reikalingas daugybei karų niokojamų šalių, milijonams iš bado mirštančių vargšų, dideliems Vakarų miestams, kurie, atrodo, pamiršo gailestingumą ir meilę, daugelio žmonių, nebemokančių pasilenkti prie vargingesniųjų ir silpnųjų, širdims.

Kartais susidaro įspūdis, jog mūsų visuomenė jau nebemoka ir nebenori nieko laukti ir tikėtis. Gyvename kiekvienas sau: vienas savo menkume, kitas besimaudydamas turtuose, tačiau kažkur širdies gilumoje būdami įsitikinę, kad jau daugiau niekas neateis mūsų gelbėti, ir kiekvienas privalo pats rūpintis savimi. Net nebesusimąstome, kad visuomenė, nejaučianti Advento, netrokštanti didesnio teisingumo, solidarumo, taikos ir ramybės, yra liūdna visuomenė, ir visi kalėdiniai papuošimai tik dar garsiau šaukia apie ją apėmusią neviltį.

Adventas ragina mus pažvelgti į save pačius. Evangelijoje girdimi Jėzaus žodžiai yra labai aiškūs: „Budėkite, nes nežinote, kada ateis namų šeimininkas“. Jais baigiamas antrasis eschatologinis Jėzaus pamokslas, kuriame Išganytojas tikintįjį palygina su durininku, kuris privalo laukti sugrįžtančio šeimininko. Durininkas nemiega, net ir atėjus nakčiai jis stovi prie durų, kol šeimininkas pasibels.

Tai neilgas, bet labai aiškus palyginimas. Jėzaus mokinys neturi sėdėti namuose, pasinėręs vien į savo rūpesčius, užmigęs savame egoizme. Jo vieta yra prie durų, kurias reikia atidaryti, vos išgirdus šeimininko žingsnius. Tai mūsų širdies durys…

Žinoma, gaila, tačiau mūsų širdis taip dažnai yra perpildyta mūsų pačių, ir perkrauta rūpesčių, kad neišgirstame nei Viešpaties žingsnių, nei beldimo. Kaip tik tam ir reikalingas laikas, kada galėtume prisiminti ateinantį Viešpatį.

Jėzaus mokiniui bet kuris laikas yra tinkamas budėti, laukti ir mylėti. Suvokdami savo pačių sugebėjimą pasiduoti tingumui ir perdėtam dėmesiui savo pačių problemoms, turime atkreipti ypatingą dėmesį į šio sekmadienio Evangeliją, raginančią budėti ir nepasiduoti apsnūdimui.
Tas pats evangelistas Morkus, aprašydamas Jėzaus maldą Getsemanės sode, primena kartų Jėzaus priekaištą trims savo draugams: „Negalėjote nė vienos valandos budėti su manimi?“ Nežiūrint, kad Dievas nužengė pas žmones ir gyveno su jais, apaštalai tada taip ir nesugebėjo iki galo atverti savo širdies…

Tas pat įvyko ir Betliejuje Jėzaus gimimo naktį. Tada taip pat atsivėrė dangus ir sužibo vilties žvaigždė, tačiau Betliejaus gyventojų tingus miegas užvėrė jų širdies duris Išganytojui ateiti pas juos.

„Sakau jums visiems: budėkite!“, - sako Kristus. Tai įsakymas mums, kad ir mūsų dienomis neįvyktų taip pat, kaip tada.

Budėkime prie savo širdies durų… (Mons. Adolfas Grušas)