Bendroji audiencija. Popiežiaus katechezės santrauka.

Trečiadienio rytą vykusioje bendrojoje audiencijoje dalyvavo ir šiomis dienomis drauge su nemaža delegacija Romoje viešintis Kilikijos armėnų katolikosas Aramas I. Popiežius dar kartą nuoširdžiai pasveikino jį ir jo vizito proga į Romą iš viso pasaulio atvykusius Armėnų apaštališkosios Bažnyčios piligrimus, irgi dalyvavusius bendrojoje audiencijoje.

Pagrindinėje audiencijos metu sakytoje kalboje, Šv. Tėvas tęsė katechezę apie apaštalo šv. Pauliaus mokymą. Šį kartą, kaip ir prieš savaitę, popiežius aiškino Pauliaus skelbtą mokymą apie nuteisinimą tikėjimu. Pirmiausia popiežius trumpai priminė kas buvo sakyta prieš savaitę. Pasak Pauliaus, žmogus tampa teisiu Dievo akivaizdoje ne savo gerų darbų dėka, bet vien dėl tikėjimo į Kristų. Tačiau tikėjimas, apie kurį kalba Paulius, tai ne tik idėja, ne vien nuomonė ar įsitikinimas, bet gyvenimas ir bendrystė su Kristumi. Tikėjimas tik tuomet yra tikras, kai jį liudija meilė. Be meilės Dievui ir artimui tikėjimas nebūtų įmanomas. Tų dviejų dalykų – tikėjimo ir darbų – radikalus supriešinimas istorijoje sukėlė tarp krikščionių nemažai nesusipratimų. Tad svarbu priminti, jog pats Paulius, nors viena vertus radikaliai atskyrė tikėjimą ir darbus, antra vertus, jis pats kalba apie meilės darbų ir tikėjimo ryšį. Laiške Galatams, jis vardija blogus kūno darbus, bet taip pat ir Dvasios vaisius, kurių pirmoje vietoje yra meilė.

Tikintieji žino, - kalbėjo popiežius, - kad jų tarpusavio meilėje, Šventosios Dvasios dėka, yra įsikūnijusi Kristaus meilė. Nuteisinti tikėjimo į Kristų dovana, tikintieji yra pašaukti gyventi liudydami artimo meilę, nes meilė yra pagrindinis matas, pagal kurį būsime teisiami. Jei šitaip suprantame Pauliaus mokymą apie nuteisinimą tikėjimu, - tęsė popiežius,- matome, kad jis visai neprieštarauja veiklios artimo meilės įsakymui. Tą patį galima pasakyti ir apie tariamą Pauliaus ir Jokūbo mokymo nesuderinamumą. Iš tiesų tarp jų nėra jokio priešiškumo: Paulius tvirtina, kad neįmanomas nuteisinimas be tikėjimo, o Jokūbas kalba apie tikėjimo įkvėptą konkretų artimo meilės liudijimą.

Kartais mes darome tą pačią klaidą kaip Korinto bendruomenė Pauliaus laikais. Kai kurie krikščionys klaidingai mano, kad vieną kartą nuteisintas tikėjimu, žmogus gali daryti ką nori. Tačiau iš tiesų, tikėjimas be meilės yra ne tik neautentiškas, bet gali būti net pražūtingas. Be meilės tikėjimas gali virsti šaltu subjektyvumu, tik kitų žmonių smerkimu. Įsiklausę į Pauliaus mokymą apie nuteisinimą tikėjimu, turime suprasti, kad vieną kartą nuteisinti, mes jau nepriklausome sau patiems, bet Kristui, kad esame pašaukti šlovinti Dievą visu savo gyvenimu, taip pat ir savo kūnu, kuriame gyvena Dievo Dvasia. Etika, kurią Paulius siūlo tikintiesiems, nėra šaltas moralizmas, bet remiasi gyvu asmeniniu ir bendruomeniniu ryšiu su Kristumi. Krikščioniškosios etikos pagrindas yra ne įsakymų sistema, bet mūsų bičiulystė su Kristumi. Šita bičiulystė nulemia mūsų gyvenimą. Jei ji tikra – įsikūnija mūsų meilėje artimui. Dėl to ir paklydimai ar nuosmukiai paliečia ne tik mus individualiai, bet kenkia visai bendruomenei. (jm)