Prancūzijos socialinė savaitė: „Religijos, grėsmė ar viltis mūsų visuomenėms?“

Prancūzijoje, Liono kongresų centre, lapkričio 21-23 dienomis vyksta 83 Prancūzijos socialinė savaitė. Tai jau sena tradicija. Pirmoji tokia socialinė savaitė buvo surengta 1904 metais su tikslu pažinti Bažnyčios socialinę doktriną ir diskutuoti socialinėmis temomis.

Vėliau Prancūzijos socialinės savaitės, gimusios iš dviejų katalikų pasauliečių, Marius Gonin (1873-1937) ir Adéodat Boissard (1870-1938), iniciatyvos, įgijo nuolatos veikiančios institucijos formą.

Šių metų Prancūzijos socialinės savaitės, kurioje dalyvauja tūkstančiai asmenų, tema yra „Religijos, grėsmė ar viltis mūsų visuomenėms?“. Taigi, dar kartą grįžtama prie tokių aktualių temų, kaip religijų ir viešosios erdvės, religijų ir visuomenės santykių temų.

Dėmesys religijų ir visuomenės santykio temoms Prancūzijoje atgijo Prancūzijos prezidentui Nicolas Sarcozy pasakius dvi garsias kalbas Italijoje ir Saudo Arabijoje, kuriomis jis, anot komentatorių, metė iššūkį „tradicinei“ Prancūzijos pasaulietiškumo sampratai, įtakojusiai ne vieną Europos valstybę.

Pastaraisiais metais rasime publikuotų daug knygų ar straipsnių, kuriose permąstomas katalikų Bažnyčios, krikščionybės santykis su viešąją erdve, su visuomene ir valstybe. Tačiau kaip jau daugelį kartų yra pastebėta, nūdienos masinių migracijų pasaulyje religijos kaip niekad priartėjo viena prie kitos, netgi pakeitė, keičia ar per artimiausius dešimtmečius pakeis ištisų visuomenių struktūrą. Šios pastabos tinka ne tik kai kurioms Europos valstybėms, kuriose musulmonai palengva tapo apčiuopiama mažuma, bet ir arabų pasaulio valstybėms, kuriose emigrantai, tarp jų ir krikščionys, sudaro keliolika ar net keliasdešimt nuošimčių visų šalyje gyvenančių žmonių.

Kardinolas Tarcisio Bertone, Vatikano valstybės sekretorius, popiežiaus vardu pasiuntė Prancūzijos socialinės savaitės dalyviams trumpą laišką, kuriuo juos pasveikino, palinkėjo vaisingų debatų ir pateikė glaustas pastabas apie religijų ir visuomenės santykį.

Laiške rašoma, jog Prancūzijos socialinių savaičių pasirinkta tema kelia daug klausimų mūsų amžininkams. Viena vertus, skirtingose religinėse tradicijose tikimasi rasti išminties lobynų, įžvalgų, atsakymų į iššūkius. Kita vertus, baiminamasi, kad religiškai pliuralistinės visuomenės formavimasis netaptų mirtinomis kovomis tarp skirtingų tikėjimų.

Laisvos tikėjimo gyvenimo išraiškos ir demokratijos kelio pamatas yra skyrimas tarp religinės ir politinės sferų. Tačiau tai nereiškia, jog tik valstybės, su jų įstatymais ir institucijomis, gali prisiimti atsakomybę atsakyti į galutinius asmenų, bendruomenių, tautų troškimus. Priešingai, tai net galėtų padaryti neįmanoma socialinę tvarką, kuri gerbia žmogaus asmens orumą.

Tokią tvarką sukurti gali padėti giliai religinėje dimensijoje įsišaknijusi pasaulėžiūra, nes kiekvieno vyro ir kiekvienos moters transcendentinės vertės pripažinimas skatina širdies atsivertimą, o tai verčia įsipareigoti prieš prievartą, terorizmą ar karą. Religijos turi pareigą pateikti tikėjimo supratimą ne netolerancijos, tačiau tiesos ieškojimo, susitaikymo, pagarbos žmogaus teisėms terminais. (rk)