Bendroji audiencija. Pauliaus mokymas apie nuteisinimą tikėjimu.

Tęsdamas katechezių ciklą, skirtą apaštalui šv. Pauliui, trečiadienio rytą bendrojoje audiencijoje dalyvavusiems maldininkams popiežius kalbėjo apie vadinamąją nuteisinimo doktriną, kuri buvo didžiausių nesutarimų Reformacijos laikais priežastis.

Ką žmogui reikia daryti, kad jis būtų teisus Dievo akivaizdoje? Prieš lemtingą susitikimą su Kristumi kelyje prie Damasko, Paulius buvo stropus ir sąžiningas Įstatymo vykdytojas. Tačiau susitikimas su prisikėlusiu Kristumi jį taip paveikė, jog viską kas buvo prieš tai, visą savo gyvenimą ir visą religinę patirtį, jis vadino „sąšlavomis“. Visko ašimi tapo Kristus ir Paulius drąsiai nubrėžė ribą tarp to ką galima laimėti vien laikantis Įstatymo ir to ką suteikia tikėjimo į Kristų malonė. Įstatymo darbų ir tikėjimo į Kristų alternatyva tampa vienu svarbiausių šv. Pauliaus mokymo elementų. Laiške galatams Paulius rašo: „Nors mes gimimo žydai ir ne pagonių kilmės nusidėjėliai, tačiau žinome, jog žmogus nuteisinamas ne įstatymo darbais, bet tik tikėjimu į Jėzų Kristų. Taigi mes įtikėjome Kristų Jėzų, kad būtume nuteisinti Kristaus tikėjimu, o ne įstatymo darbais; nes įstatymo darbais nebus nuteisintas nė vienas žmogus“. (Gal 2,15-16). Panašių tvirtinimų rasime ir kituose Pauliaus laiškuose.

Kas gi yra tas Įstatymas, iš kurio Kristus mus išvadavo? Apie kokį išganymui nereikalingą įstatymą Paulius čia kalba? Atsakydamas į šį klausimą popiežius priminė Pauliaus gyvenamo meto religinį kontekstą. Įstatymas – tai visų pirma Tora, Senojo Testamento Penkiaknygė, su visais labai tiksliai išvardytais įsakymais ir draudimais, kurių kiekvienas žydų tautos narys privalo stropiai laikyti. Stropus įstatymo laikymasis Izraelio tautai buvo gyvybiškai svarbus, nes tai buvo vienintelis būdas atsispirti tuo metu visur viešpataujančios helėniškos kultūros dominavimui. Žydų tauta buvo tvirtai įsitvėrusi savo religinių papročių ir tai ją saugojo nuo religinės ir tautinės tapatybės praradimo. Šito puoselėtojas ir skelbėjas buvo ir Paulius. Dėl to jis ir į krikščionybę iš pradžių žiūrėjo kaip į pavojų Izraelio religiniam ir tautiniam identitetui. Tačiau kai Paulius pažino Kristų ir įtikėjo jį, ta savigynos pozicija pasidarė nereikalinga ir nereikšminga. Sutikus Kristų nebereikia gintis nuo pagoniško politeizmo pavojaus, nes Kristus tampa mūsų tikro religinio identiteto garantu, Kristus peržengia kultūrų skirtumus ir visas jas integruoja į naują išganytų žmonių identitetą. Anksčiau Izraelį nuo pagonių skyrusi siena Kristaus dėka pasidaro nereikalinga. Tad ir skrupulingas įstatymo laikymasis tampa nereikšmingu. Išganymui gana tikėjimo, kuris niekada neprieštarauja artimo meilei, o priešingai – tikėjimas reikalauja artimo meilės. Apie tai,- sakė popiežius,- bene akivaizdžiausiai kalba evangelinė paskutiniojo tesimo scena, pasakojanti apie Kristų, kuris klaus kiekvieną savo mokinį: ar padėjai man, kaip buvau išalkęs, nuogas, sergantis, kalinys? Ar sušelpei mane, ar paguodei, ar mane aplankei? Šį Evangelijos puslapį Bažnyčios liturgija mums pasiūlys ateinantį sekmadienį, kuomet užbaigdami liturginius metus švęsime Kristaus Visatos Valdovo iškilmę. (jm)