Australijos Caritas ataskaita apie „Paliktųjų balsus“ Kongo Demokratinėje Respublikoje

Australijos Caritas publikavo ataskaitą „Palikti balsai. Išniekinimas ir siaubimas Kongo Demokratinėje Respublikoje“. Po antrašte priduriama: dėl su ginkluotais konfliktais susijusių priežasčių Konge kasdien miršta per 1200 asmenų. Per mėnesį išprievartaujama per 2000 moterų. O pasaulis leidžia tam vykti.

Ataskaitoje trumpai primenama Kongo padėtis. Tai viena iš turtingiausių natūraliais ištekliais, metalų rūdomis, neaprėpiamais miškais ir derlingomis žemėmis Afrikos valstybių. Tai galėtų tapti geru pamatu valstybės gerbūvio kūrimui, deja, nuolatiniai konfliktai viską paverčia vėjais.

1997 metais prasidėjo taip vadinamasis I Kongo karas. Baigėsi ilgamečio diktatoriaus Mobutu režimo laikotarpis, o šalis iš „Zairo“ pervadinta „Kongo Demokratine Respublika“.

1998 metais prasidėjo II Kongo karas, įtraukęs 8 valstybes, sukilėlių, paramilitarines organizacijas. Šis karas baigėsi 2003 metais. Bendras aukų skaičius pasiekė per 4 milijonus.

Tačiau oficiali tarpvalstybinio karo pabaiga nenutraukė mažesnio lygio, bet vienodai žiaurių susirėmimų tarp įvairių klanų, grupuočių, sukilėlių, etninių grupių. Pastaraisiais mėnesiais šie susirėmimai atsinaujino Šiaurės Kivu regione, iš ten pliūptelėjo naujos pabėgėlių bangos, žinios apie užmuštuosius. Gomos (Šiaurės Kivu provincijos miestas) susitarimas, pasirašytas 2008 metų sausį tarp Kongo vyriausybės ir 23 ginkluotų grupuočių, tarpininkaujant ES, JAV ir Afrikos Sąjungai, pasižadant nutraukti ugnį ir gerbti pamatines žmogaus teises, jau užmirštas. Įvairios organizacijos išreiškė savo nerimą dėl gręsiančio naujo, jau III Kongo karo.

Caritas ataskaitoje labai didelis dėmesys skirtas masiškai prievartai prieš moteris. Joje cituojama JTO misijos Konge pažyma, jog vien šių metų birželio mėnesį Šiaurės Kivu provincijoje užregistruota daugiau nei 2000 išprievartavimo atvejų. O kiek liko neužregistruota, nutylėta? Kitoje Jungtinių Tautų ataskaitoje, kurią cituoja Caritas, statistiškai konstatuojama: „kai kuriose Kongo Demokratinės Respublikos dalyse prievartavimo dažnis galimai aukščiausias pasaulyje“.

Prievartavimo motyvai įvairūs: išprievartavimas suvokiamas kaip „pergalės premija“, kaip frustracijos išraiška ar galios demonstracija, kaip priešų pažeminimas, kaip palaužimo būdas. Daugybė moterų ir mergaičių yra daikto vietoje laikomos vergės.

Prievartavimo aukų istorijos baisios jau savaime, kupinos sadizmo, sužalojimų, sunkiai suprantamo žiaurumo detalių. Šis baisumas sustiprinamas masiškumo. Net jei taika būtų pasiekta, kiek laiko reiktų šių individualių ir kolektyvinių traumų išgydymui?

Vis tik Caritas ataskaitoje išreiškiama viltis, jog tai nėra nepakeičiama situacija. Šalis gali pakeisti autodestrukcijos ciklo kryptį, o tarptautinė bendruomenė ir nevyriausybinės organizacijos gali padėti tai padaryti. (rk)