Organų persodinimas: dovanos kultūra, o ne rinkos logika
Popiežius Benediktas XVI penktadienį priėmė kongreso apie donorystę dalyvius. Kongresą
rengė Popiežiškoji gyvybės akademija, pakvietusi įvairių sričių ekspertus diskutuoti
apie medicininius, antropologinius, moralinius donorystės aspektus.
Jau pirmais
savo žodžiais Šventasis Tėvas aiškiai išsakė Bažnyčios požiūrį į organų dovanojimą:
tai tam tikras krikščioniškos meilės liudijimas.
Anot Šventojo Tėvo, donorystė
iliustruoja kokiais dideliais progreso žingsniais žengia medicinos mokslas. Organų
persodinimas yra tikrai didelis medicinos mokslo laimėjimas. Ir ne tik. Organų transplantacija
daugybei asmenų yra vilties ženklas, o kitiems jau sugražino gyvenimo džiaugsmą.
To
nebūtų įvykę, jei gydytojai ir tyrėjai nebūtų galėję pasikliauti dosnumu ir altruizmu
tų, kurie dovanojo savo organus. Deja, vis tik medikams organų trūkumas yra ne teorinė,
o dramatiškai konkreti problema. Kaip ir ilgoje eilėje laukiantiems ligoniams, kurių
vienintelė išgyvenimo viltis yra susijusi organų dovanojimu, neatitinkančio realaus
poreikio.
Popiežius kongreso dalyviams siūlė gerai apmąstyti šį medicinos
mokslo pasiekimą, kad būtų išvengta pavojaus, jog organų persodinimo poreikis apvers
etinius principus, kurie organų transplantaciją pagrindžia.
Šventasis Tėvas
priminė, jog kūnas niekad negali būti laikomas tik paprastu daiktu. Jei taip atsitiktų,
laimėtų rinkos logika. Kiekvieno žmogaus kūnas, kartu su kiekvienam duota dvasia,
sudaro neišskiriama vienovę, kurioje yra įspaustas Dievo atvaizdas. Jei ši dimensija
yra užmirštama, prarandama, nebėra galima suvokti kiekviename esančios paslapties
totalumo.
Yra būtina, kad pirmiausia būtų gerbiamas asmens orumas ir jo tapatumas.
Remiantis šiuo principu, organus dovanoti galima tik tada, jei pačiam (dovanotojui)
nėra grėsęs rimtas pavojus sveikatai ar tapatybei, visada su moralia ir proporcinga
motyvacija. Prekyba organais, kaip ir taikymas grynai utilitarinių kriterijų, taip
iškraipytų organo dovanos prasmę, kad savaime taptų moraliai neteisėti. Piktnaudžiavimai
organų persodinime ir prekyboje, dažnai paliečiantys tokias nekaltas būtybes kaip
vaikai, mokslininkų ir medikų bendruomenėje turi būti atmesti kaip neteisėtos ir blogos
praktikos. Tas pats etinis principas galioja ir tada, kai kalbama apie žmogaus embrionų
kūrimą ir sunaikinimą „gydomiems tikslams“: idėja, jog embrionas yra tik „gydomoji
medžiaga“ prieštarauja kultūriniams, pilietiniams ir etiniams pamatams, ant kurių
stovi asmens orumas.
Popiežius taip pat pasakė keletą pastabų apie organų dovanojimą
po asmens mirties, kai gali būti paimti tie gyvybiškai būtini organai, kurių gyvas
žmogus negalėtų dovanoti. Šiuo atveju veltui duodamos dovanos aktą atlieka mirusiojo
artimieji. Šventasis Tėvas pabrėžė, kad artimieji turi būti informuoti ir turi laisvai
duoti savo leidimą tam, kad organo persodinimas neįgytų prievartos, nepaisymo ar išnaudojimo
pobūdžio. Popiežius priminė, jog ir mirusio žmogaus kūnas išlaiko tam tikrą orumą.
Anot
Šventojo Tėvo, svarbu, kad visa mokslininkų bendruomenė sutartų dėl mirties kriterijų,
kad dėl asmens mirties fakto nebūtų jokių abejonių: tokioje srityje kaip ši, negali
būti nė menkiausios abejonės, kad kažkas galėtų savivaliauti. O jei tikrumo nėra,
tada turėtų galioti atsargumo principas. Gyvybiškai būtini organai gali būti dovanojami
tik po mirties, priešingu atveju pirmenybė turi būti teikiama galimo donoro gyvybei.
Tas, kuriam organas dovanojamas, turi suprasti, jog tokia dovana nėra tik
gydymo priemonė, bet apima platesnę prasmę: tai meilės ir gailestingumo aktas, kuris
leidžia pažvelgti už mirties tam, kad visad laimėtų gyvenimas. Tai, kas pirmiausia
gaunama nėra pats organas, bet ta meilė ir veltumas, dėl kurių jis dovanojimas.
Benediktas
XVI kalbėjo, jog tokia meilė turi iššaukti tokį pat dosnų atsaką iš gavėjo. Reikia
dirbi ir kreiptis į visų sąžines, kad dovanos ir veltumo kultūra augtų. (rk)