Naujasis Lietuvos ambasadorius įteikė popiežiui skiriamuosius raštus

Naujasis Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto Vytautas Ališauskas penktadienio rytą įteikė popiežiui Benediktui XVI Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus pasirašytus kredencinius raštus.

Raštų įteikimas vyko pagal šiomis progomis naudojamą labai iškilmingą protokolą. Likus maždaug dvidešimčiai minučių iki vienuoliktai valandai numatytos iškilmingos audiencijos pradžios, prie Romos miesto centre įsikūrusios Lietuvos Ambasados prie Šv. Sosto kanceliarijos privažiavo Vatikano automobilių kortežas, lydimas Italijos policijos eskorto. Ambasadorių pasveikino atvykę popiežiaus rūmų pareigūnai. Kortežas pajudėjo link Vatikano ir prieš pat 11 valandą sustojo Vatikano apaštališkųjų rūmų Šv. Damazo kieme. Įžengus į rūmus, ambasadorių pasveikino Popiežiaus namų prefektas. Rūmų dvariškiai ir Šveicarų gvardijos kariai palydėjo ambasadorių iki popiežiaus privačios bibliotekos. Pasisveikinęs su Šv. Tėvu ambasadorius jam įteikė Lietuvos prezidento pasirašytus skiriamuosius raštus. Buvo taip pat pasikeista kalbų tekstais. Popiežius pakvietė ambasadorių privačiam pokalbiui, trukusiam kelioliką minučių.

Po Šv. Tėvo audiencijos, kaip įprasta tais atvejais kai misiją pradeda ambasadorius katalikas, jis buvo palydėtas trumpai maldos valandėlei į Šv. Petro baziliką.
Kredencialų įteikimo progomis kalbos nesakomos, o tik pasikeičiama iš anksto suderintais jų tekstais.

* * *

Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Vytauto Ališausko kalba Jo Šventenybei Popiežiui Benediktui XVI

Jūsų Šventenybe,
man didelė garbė įteikti Jums savo kaip Lietuvos Respublikos ambasadoriaus skiriamuosius raštus. Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus prašė perduoti jums savo gilią pagarbą. Jis šiltai prisimena savo pernykštį susitikimą su Jūsų Šventenybe ir labai vertina gerus Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos santykius.

Šią dieną jaučiu pareigą paminėti savo pirmtakus – velionį ambasadorių Kazį Lozoraitį ir ambasadorių Algirdą Saudargą; beveik du dešimtmečius nuo tos dienos, kai Šventasis Sostas ir nepriklausomybę atkūrusi Lietuva diplomatinius santykius galėjo pakylėti į ambasadorių lygį, jie nuosekliai darbavosi, kad šie santykiai būtų stiprinami ir plėtojami.

Respublikos Prezidentas, man įteikdamas kredencinius raštus, pasakė: „Skiriu ambasadorių į tūkstantmetę tvirtovę, kurioje saugomos ir ginamos vertybės, negalinčios kelti abejonių”. Esu tikras, šiuo būdu jis patvirtino būtinumą kurti „visuomenės moralinį sutarimą, pagrįstą pamatinėmis vertybėmis” (plg. Benedikto XVI kreipimasis į Lotynų Amerikos ir Karibų vyskupų V generalinės konferencijos įžanginę sesiją, 2007 05 13) – juk be tokio sutarimo negali egzistuoti teisinga ir žmogaus prigimtinę vertę sauganti visuomenė. Bažnyčiai ir Valstybei bendradarbiauti kuriant tokią visuomenę Lietuvoje kelią nutiesė 2000-aisias metais pasirašytos ir ratifikuotos sutartys tarp Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto. Laikas patvirtino jų reikšmę. Šios sutartys abipusį bendradarbiavimą ne tik formaliai įteisino, bet ir atskleidė naujas jo sritis bei perspektyvas – nuo krikščioniškojo paveldo puoselėjimo iki karių, ligonių, kalinių sielovados plėtojimo.

Žengęs pirmus žingsnius Lietuvos žemėje, Dievo Tarnas Jonas Paulius II kalbėjo: “Įsikūrusi beveik Europos centre tarp senojo Žemyno Rytų ir Vakarų, pasitikinti savo ilga krikščioniška tradicija, Lietuva galės iš naujo eiti vienybės atkūrimo keliu, darniai bendradarbiauti su kitomis Europos tautomis” (Kalba Vilniaus oro uoste, 1993 09 04). Šie žodžiai, tuomet nuskambėję kaip drąsinanti pranašystė, šiandien jau yra tikrovė. Lietuvos Respublika – visateisė Europos Sąjungos ir Transatlantinės saugumo sistemos narė, dalyvaujanti daugelyje tarptautinių procesų, tarp jų – atsakingose taikos palaikymo misijose. Drauge su visu Senuoju Žemynu ji patiria ir vis atsinaujinantį vertybių iššūkį tarptautinei politikai – ar tautų santykiuose bus siekiama bendrojo gėrio, teisingos taikos, bus ginamos silpnesniojo teisės, o gal verčiau bus pasirinkta trumpalaikė “pragmatinė” politika? Kaip tik Jono Pauliaus II primintas “pasitikėjimas krikščioniška tradicija” ir gali mus padrąsinti atsiliepti į šiuos iššūkius. Paradoksalu, bet į vertybes neatsižvelgiantis pragmatinis veikimas ne tik retai kada gali pasiūlyti patvarų ir garbingą problemos sprendimą, bet ne kartą neįgyvendina net siektųjų “pragmatinių” tikslų ir atsiduria aklavietėje.

Tačiau prisimename, jog egzistuoja ir kitas požiūris, pasitikintis iš evangelinio mokymo plaukiančia tradicija. Tokiam požiūriui žinoma ne tik vertybių ir pragmatinių interesų hierarchija, bet ir “pragmatizmui” neįžvelgiamas jų vidinis sąryšis: “o visa tai jums bus pridėta” (Mt 6, 33). Paskutinių mėnesių pasaulio įvykiai tik patvirtino dėsnį, kurį žinojo jau Platonas: “dorybė nekyla iš turtų, bet iš dorybės kyla turtai ir visos kitos gėrybės žmonėms – ir paskiriems, ir valstybei” (Apol. 30b).

Jūsų Šventenybe, tęsdamas Jūsų pirmtakų pradėtą darbą, savo kelionėse į labai skirtingus pasaulio kraštus, Jūs skelbiate Gerąją Naujieną, padedančią kurti ir kilnesnį pilietinį gyvenimą. Tačiau drauge Jūs drąsiai perspėjate apie pavojus, ne visada pastebimus fragmentiškoje ir pliuralistinėje šiandienos visuomenėje. Visai neseniai Jūs kalbėjote: “Būtų katastrofa, jei šių dienų Europos kultūra laisvę galėtų suvokti tik kaip pareigų nebuvimą, ji neišvengiamai patektų į fanatizmo ir sauvalės rankas. Pareigų nebuvimas ir sauvalė nereiškia laisvės, tik jos destrukciją.” Šis priminimas, ištartas Paryžiuje, svarbus “senosios” Europos šalims, puoselėjančioms demokratijos ir individo laisvės tradicijas, ne menkesnę prasmę jis įgauna ir palyginti neseniai politinę ir religinę laisvę atgavusioje “naujojoje” Europoje, kur jau užaugo pirma karta, negalinti palyginti priespaudos ir laisvės patirties, o galimybę laisvai rinktis priimanti kaip natūralų, tarsi veltui gaunamą dalyką.

Lietuva XVIII a., Apšvietos epochoje, buvo viena pirmųjų šalių, oficialiai pradėjusių viešą Švč. Jėzaus Širdies garbinimą. Maždaug po dviejų šimtmečių, artėjant Antrajam pasauliniam karui, šv. Faustyna Kowalska Vilniuje subrandino žinią apie visa aprėpiantį Dievo Gailestingumą. Šventasis Tėve, šiandien pasauliui, taigi ir Lietuvai, reikia žinios apie gailestingąją meilę, tai, ką Šventasis Raštas vadina eleos, - žinios, kad žmogaus gyvenimas nėra vien beasmenių politinių ir ekonominių procesų rezultatas bei įkaitas. Šios žinios negali duoti politinės institucijos ar demokratinės procedūros, nors ir kokios svarbios jos būtų. Tačiau Bažnyčia gali parodyti žmonėms ir visuomenėms kelią į tokios meilės Šaltinį bei Pavyzdį.
Nuoširdžiai dėkoju, Šventasis Tėve, kad priėmėte mano skiriamuosius raštus. Tepadeda man Dievas vaisingai atstovauti savo Šaliai prie Šventojo Sosto ir toliau plėtoti abipusius santykius mano pirmtakų nubrėžta kryptimi.

* * *

Jo Šventenybės Popiežiaus Benedikto XVI atsakomoji kalba

Jūsų Ekscelencija,
džiaugiuosi, galėdamas pasveikinti jus, pradedantį savo misiją ir priimti raštus, kuriais jūs skiriamas Lietuvos Respublikos Nepaprastuoju ir Įgaliotuoju Ambasadoriumi prie Šventojo Sosto. Dėkoju jums už malonius žodžius ir sveikinimus, perduotus nuo Prezidento Valdo Adamkaus. Prašau perduoti jam mano pagarbius linkėjimus ir pažadą melstis už visus jūsų tautos žmones.

Man ypač į širdį krito jūsų pastabos apie poreikį moderniajai Europai semtis iš tradicijos, kuri plaukia iš Evangelijos mokymo. Jūsų šalis turi ilgą ir taurią krikščioniškąją istoriją, siekiančią šventojo Kazimiero ir dar senesnius laikus. Paskutinius šimtmečius Lietuvos žmonių tikėjimas palaikė ją per svetimųjų valdymo ir priespaudos laikotarpius ir padėjo jiems išlaikyti bei sustiprinti savo taptumą. Dabar, kai Respublika yra atgavusi savo nepriklausomybę, šis tikėjimas gali jaudinančiai paliudyti vertybes, įgalinusias jūsų tautą išgyventi per tuos sunkius metus. Kaip mano pirmtakas popiežius Jonas Paulius II žinojo iš asmeninės patirties, su kitais pasidalytas tikėjimas yra nuostabus jėgos ir vienybės šaltinis sunkenybių apsuptyje. Bendruomenės, gyvenusios tokiomis aplinkybėmis, įgijo gilų tikrumą, kad tikroji laimė randama vien tik Dieve. Jos žino, kad kiekviena visuomenė, neigianti Kūrėją, neišvengiamai pradeda prarasti žmogaus gyvenimo grožio, tiesos ir gerumo pajautą.

Kaip minėjo Jūsų Ekscelencija, buvusio Rytų bloko šalyse užaugo jau nauja karta, karta, nepatyrusi tos totalitarinės valdžios, todėl linkusi savo politinę laisvę priimti kaip savaime suprantamą. Tokiomis aplinkybėmis kyla pavojus, kad kai kurie vaisiai, subrendę išmėginimų laikais, gali būti pradėti prarasti. Jūsų Ekscelencija gerai supranta pavojus, tykančius šiandienės visuomenės, kuri, nors ir būdama laisva, vis labiau kenčia nuo fragmentacijos ir moralinės sumaišties. Šiame kontekste gyvybiškai svarbu, kad Lietuva, žinoma – ir visa Europa, puoselėtų ją suformavusios istorijos atminimą, šitaip saugodama savo tikrąjį tapatumą ir tokiu būdu išlikdama bei klestėdama dvidešimt pirmojo amžiaus pasaulyje.

Ir paradoksas, ir tragedija yra tai, kad šioje globalizacijos eroje, kai bendravimo ir sąveikos su kitais galimybės yra išaugusios tokiu laipsniu, kad ankstesnės kartos vargiai būtų galėjusios įsivaizduoti, tiek daug žmonių jaučiasi vieniši ir atskirti vieni nuo kitų. Tai sukelia daug socialinių problemų, kurių negalima išspręsti vien politinėje plotmėje, nes netgi geriausios struktūros “funkcionuoja tik tada, kai bendruomenė yra gaivinama įsitikinimų, galinčių motyvuoti žmones laisvai pritarti socialinei tvarkai” (Spe Salvi, 24). Bažnyčiai čia, per jos skelbiamą vilties žinią, tenka gyvybinis vaidmuo. Ji stengiasi kurti meilės civilizaciją, mokydama, jog “Dievas yra meilė” ir ragindama geros valios žmones užmegzti su juo meilės santykį. Kadangi “Dievo meilė veda į dalyvavimą Dievo teisingume ir dosnume kitų atžvilgiu” (ibid., 28), krikščionybės praktika natūraliai veda į solidarumą su savo bendrapiliečiais ir, žinoma, su visa žmonių šeima. Ji veda į ryžtą tarnauti bendrajam gėriui ir prisiimti atsakomybę už silpnesnius visuomenės narius, taip pat pažaboja geismą kaupti turtą tik sau vienam. Mūsų visuomenei reikia pakilti virš materialinių gėrybių vilionių ir vietoj to susitelkti į vertybes, tikrai skatinančias žmogaus asmens gėrį.

Šventasis Sostas vertina savo diplomatinius ryšius su jūsų šalimi, pažymėta krikščioniškojo liudijimo šimtmečių. Dirbdami drauge mes galime padėti sukurti Europą, kurioje pirmenybė atiduodama santuokos ir šeimos gyvenimo gynimui, žmogaus gyvybės apsaugai nuo jos pradėjimo iki natūralios mirties, taip pat sveikų medicinos ir mokslo praktikų skleidimui: praktikų, tikrai pagarbių žmogaus asmens orumui. Mes galime skatinti efektyvų solidarumą su vargšais, sergančiais, pažeidžiamais, su visais, kurie išstumti į visuomenės paribį. Šios vertybės turi sulaukti visų, ypač jaunimo, atgarsio – visų, ieškančių atsakymo į savo giliausius klausimus apie žmogaus gyvenimo prasmę ir tikslą. Jos turi suskambėti visiems, kurie yra susirūpinę atrasti tiesą, kurią taip dažnai užtemdo postmodernios visuomenės propaguojamos paviršutiniška žinia. Jų kreipimąsi turi pajusti visi, kurie pakankamai įžvalgūs, idant atmestų pasaulėžiūrą, paremtą reliatyvizmu bei sekuliarizmu ir norintys gyventi taip, kaip to reikalauja tikrasis žmogaus dvasios orumas.

Jūsų Ekscelencija, meldžiuosi, kad diplomatinė misija, kurią jūs šiandien pradedate, toliau stiprintu Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos draugystės ryšius. Aš pažadu, kad įvairios Romos Kurijos žinybos bus visados pasiruošusios teikti pagalbą ir paramą jums vykdant savo pareigas. Nuoširdžiai linkėdamas visa ko geriausio, aš meldžiu jums, jūsų šeimai ir visiems jūsų bendrapiliečiams apsčiai taikos ir gerovės palaimos. Telaimina Dievas Lietuvą.