Vėlinės Vatikane. Popiežius kvietė evangelizuoti prietarais apgaubtą mirties tikrovę, kad ją būtų galima suprasti prisikėlusio Kristaus ir amžinosios Dievo meilės šviesoje.

Sekmadienio, sutapusio su metiniu mirusiųjų paminėjimu, vidudienio kalboje Šv. Tėvas Benediktas XVI paminėjo du slėpinius, kuriuos atskleidžia Vėlinių ir sekmadienio šventimas: tai mirusių tikinčiųjų prisiminimas ir Kristaus prisikėlimo paminėjimas. Mirusių prisiminimą popiežius ragino išgyventi pagal tikėjimo tiesą, žvelgiant į mirtį ir į amžinybę Apreiškimo šviesoje.

Jau apaštalas šv. Paulius laiškuose pirmoms krikščionių bendruomenėms ragino tikinčiuosius „nenusiminti kaip tie, kurie neturi vilties“. Anot Pauliaus, „Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo, susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su juo“ (1 Tes 4,13-14). Todėl ir nūdien, - sakė popiežius, - svarbu evangelizuoti mirties ir amžinojo gyvenimo tikroves, ypatingai sąlygojamas prietaringų įsitikinimų ir sinkretizmų, kad nebūtų pavojaus krikščionybės tiesą painioti su įvairiausiomis mitologijomis.

Popiežius kalboje grįžo prie klausimų, kuriuos iškėlė savo enciklikoje apie krikščioniškąją viltį: ar mūsų epochos vyrai ir moterys dar tebetrokšta amžino gyvenimo, o gal žemiškas gyvenimas yra tapęs vieninteliu jų horizontu? Šv. Augustinas yra pastebėjęs, kad visi mes norime „palaimingojo gyvenimo“, „laimės“. Tačiau nelabai aiškiai žinome, kas tai yra ir kokia ji yra, bet jaučiamės sužadinti jos traukos. Tai yra visuotinė viltis, bendra visų laikų ir vietų žmonėms. Išsireiškimu „amžinas gyvenimas“ norime suteikti vardą šiam nenumaldomam laukimui: ne nesibaigiančiai sekai, o pasinėrimui į begalinės meilės okeaną, kuriame laikas, tai kas buvo „prieš ir po“ daugiau nebeegzistuoja. Gyvenimo pilnatvės ir džiaugsmo: štai ko viliamės ir laukiame susivieniję su Jėzumi.

Atnaujinkime amžinojo gyvenimo viltį, realiai pagrįstą Kristaus mirties ir prisikėlimo. „Prisikėliau, o dabar visuomet esu su tavimi“, - sako mums Viešpats. Mano ranka tave palaiko. Kur tu bekristum, krisi į mano rankas ir prie mirties vartų būsiu šalia. Ten, kur niekas negali palydėt ir į kur negali nieko atsinešti, ten tavęs laukiu, kad tamsą tau perkeisčiau į šviesą.

Tačiau krikščioniška viltis niekuomet nėra tik individuali: ji visuomet yra viltis taip pat ir kitiems. Visų mūsų egzistavimas yra vienų su kitais giliai susietas. Todėl per pasaulį keliaujančiojo malda gali padėti vėlei, kuri skaistinasi po mirties. Štai kodėl Bažnyčia ragina per Vėlines melsi už visus artimus mirusiuosius ir aplankyti jų kapus.

Sekmadieninis Popiežiaus vidudienio susitikimas su maldininkais, kurio metu Šventasis Tėvas vadovavo „Viešpaties Angelo„ maldai, kaip įprasta, įvyko popiežiaus namų aplinkoje Vatikane, Šv. Petro aikštėje.

*

Popiežius aplankė savo pirmtakų kapus

Sekmadienio pavakare, popiežius Benediktas XVI privačiai aplankė šv. Petro bazilikoje palaidotų savo pirmtakų kapus.

Svarbiausias šventovės kapas yra po bazilikos Konfesijos altoriumi. Čia palaidotas apaštalas šv. Petras, kuris buvo paties Jėzaus Kristaus įgaliotas aukščiausiąja popiežiškąją galią perduoti įpėdiniams. Istoriniai dokumentai ir archeologiniai tyrimai patvirtino, jog Apaštalų kunigaikščiu tituluojamas apaštalas Petras buvo nukryžiuotas Romoje 64 ar 67 metais ir palaidotas Vatikane, toje vietoje, virš kurios yra iškilusi Popiežiškoji šv. Petro bazilika.

Pasimeldęs prie apaštalo Petro kapo, Šv. Tėvas aplankė savo tiesioginio pirmtako, Dievo tarno Jono Pauliaus II, ir kitų bazilikoje esančių popiežių kapus. (sk)

*