Popiežius pakvietė melstis už mirusiuosius

Lapkričio pirmąją, Bažnyčiai švenčiant Visų Šventųjų iškilmę, vidurdienio maldos metu popiežius Benediktas XVI kalbėjo ir apie tai, jog šią dieną savo širdyse jaučiame užsidegantį troškimą susijungti su šventųjų šeima.

Kad visi krikščionys karštai degtų šiuo troškimu ir padėtume nugalėti visus sunkumus ir baimes,- kalbėjo Popiežius,- brangūs draugai, sudėkime savo rankas į motiniškas visų šventųjų Karalienės Marijos rankas, leiskimės būti Jos vedami į dangiškąją tėvynę, į palaimintųjų dvasių „iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ (Apr 7,9) draugiją. Šventasis Tėvas taip pat paragino prisiminti maldoje mūsų brangiųjų mirusiųjų atminimą, už kuriuos meldžiamės Mirusiųjų dieną.

Šeštadienį popiežius Benediktas XVI taip pat kalbėjo apie šventumą. Popiežius pasaulį palygino su nuostabiausių augalų ir gėlių pilnu botanikos sodu. Pasaulis yra kaip „sodas“, kuriame Dievo Dvasia su nuostabia fantazija išaugino gausybę šventųjų, moterų ir vyrų, įvairaus amžiaus ir skirtingų socialinių sluoksnių, įvairių kalbų, tautų ir kultūrų.

Kiekvienas skirtingas, turintis savo nepakartojamą žmogišką asmenybę ir dvasinę charizmą. Tačiau visi yra paženklinti Kristaus „antspaudu“, tai yra jo meile, paliudytą Kryžiumi. Visi džiaugiasi nesibaigiančioje šventėje. Tačiau jie, kaip ir Kristus, tikslą pasiekę ištverdami kančias ir išbandymus, kiekvienas dalyvauja kančioje, kad galėtų dalyvauti prisikėlimo šlovėje.

Popiežius taip pat priminė, kad Visų Šventųjų iškilmė įsitvirtino pirmajame krikščionybės tūkstantmetyje kaip visų kankinių paminėjimas. Jau 609 metais popiežius Bonifacas IV Romos Panteoną dedikavo Mergelei Marijai ir visiems Kankiniams. Kankinystę, plačiąją prasme, galime suprasti ir kaip meilę Kristui, kaip meilę, kuri atsiskleidžia visišku atsidavimu Dievui ir broliams. Visi pakrikštytieji eina į šį dvasinį tikslą ir jį pasiekia eidami evangelinių palaiminimų keliu. Tai tas pats Jėzaus nutiestas kelias, kuriuo šventieji ir šventosios stengiasi eiti, nors ir suvokia savo žmogiškąjį ribotumą. Žemiškoje kelionėje jie buvo vargšai dvasia, kenčiantys dėl padarytų nuodėmių, nuolankūs, trokštantys teisingumo, gailestingi, tyri, taikos darbininkai, persekiojamieji už teisingumą. Dabar jie yra paguosti, paveldėjo žemę, pagirdyti, jiems atleista, jie regi Dievą, kurio yra vaikai. Tariant vienu žodžiu: „jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5,3.10). (kl)