Mirusiųjų paminėjimo diena (Vėlinės)

Morta, išgirdusi, kad ateinąs Jėzus, išėjo jo pasitikti. Marija liko namie. Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos“. Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“ Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis“. Jėzus jai tarė:

„Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas.

Kas tiki mane, –

nors ir numirtų, bus gyvas.

Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane,

neragaus mirties per amžius.

Ar tai tiki?“

Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį“. (Jn 11, 20-27)

MEILĖS VARTAI, Mons. Adolfas Grušas:

Liturgijoje nėra liūdesio, nes tai, kas vyksta ant altoriaus Šventųjų Mišių metu, yra ne mirtis, o prisikėlimas, tiksliau, minime Viešpaties mirtį, bet kalbame apie prisikėlimą ir Jo, amžinai Gyvo, atėjimą pas mus.

Liturgijoje nėra ašarų, nebent tik tos, kurias tuojau nušluosto gailestingojo Viešpaties ranka, nes visuomet kalbame ne apie mirtį, o apie gyvenimą.

Tiesa, ne visuomet sugebame tai suprasti ir nuolat kartojame Lozoriaus sesers Mortos klaidą, kuomet ji, pasitikusi ateinantį Jėzų, pasiskundė: Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“. Morta tiki Jėzų, tačiau neteisingai supranta Jo pasiuntinybę. Mes taip pat kartojame jos žodžius ir jos klaidą: „Kur esi Dieve, kai mano artimas žmogus taip serga? Jei Dievas tikrai yra, kokią prasmę turi nekalto kūdikio mirtis?“

Norėtųsi pasakyti: „Jei tu, Viešpatie, esi čia, mano artimieji nemirs“. Taip, Dievas iš tiesų yra čia, tačiau ne tam, kad apsaugotų ką nors nuo mirties. Niekur ir niekada Jėzus savo mokiniams nežadėjo, kad jie nemirs.

Išganytojo požiūriu didžiausias gėris yra ne ilgas ar net amžinas gyvenimas žemėje. Kurs kas svarbiau yra ne nemirti, bet gyventi prikeltųjų gyvenimą. Amžinybė jau yra įėjusi į mūsų gyvenimą dar iki susitikimo su ja. Tai įvyko, kai įtikėjome Kristų, kuris pats yra pasakęs: „Kas mane tiki, turės amžinąjį gyvenimą“. Amžinybė mūsų gyvenime atsiranda per kasdien rodomą meilę.

Viešpats todėl ir moko mus labiau bijoti neteisingo gyvenimo žemėje, negu mirties. Labiau bijoti tuščio ir nenaudingo gyvenimo, negu paskutinės ribos, kurią peržengsime tvirtai prisiglaudę prie Viešpaties Širdies, neleisiančios mums parpulti.

Laiške Romiečiams skaitome nuostabius žodžius: „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės?… Nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei viešpatystės… negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės“. Šie žodžiai teikia viltį. Jei Dievas yra meilė, galiu būti tikras, kad Jis mane išgelbės nuo mirties. Jis gelbsti mus savo prisikėlimu, begaline meile, nuo kurios nebūsime atskirti.

Todėl ir šios dienos liturgija mums kalba apie viltį ir džiaugsmą. Vienoje labai gražioje maldoje už mirusius yra sakoma: „Leisk, Viešpatie, jiems gėrėtis Tavo veido šviesa“. Tikėjimo žodžiai čia nusileidžia paprastam, tačiau drauge tvirtam ir labai žmogiškam žodžiui: gėrėtis. Protas nusileidžia džiaugsmui, tikėjimas – gėrėjimuisi. Amžinybė išreiškiama džiaugsmo žodžiu.

Dievas mums atneša ne mūsų problemų paaiškinimą, bet atsiliepia į mūsų laimės ilgesį. Jis pats tampa ta laime visiems mano pojūčiams, dvasiai, jausmams ir širdies ilgesiui, visam žmogui, kurį Dievas taip pamilo, kad nevengė už jį net aukotis.

Mūsų žemiškoji patirtis sako, kad viskas per gyvenimą eina į mirtį. Krikščioniškasis tikėjimas liudija priešingai, tvirtindamas, jog iš mirties einame į gyvenimą. Iš žemės, Dievo sukurtos šventovės, kurioje, tačiau, nė vienas žmogus negali likti gyventi amžinai, mirties vartai mus veda į Dievo meilės šventovę.