Kampanija prieš aborto pripažinimą „žmogaus teise“

Jungtinių Tautų Organizacijos socialinę politiką stebinti katalikiška nevyriausybinė organizacija „Šeimos ir žmogaus teisių institutas“ (C-FAM) pradėjo tarptautinę akciją, kurios metu renkami parašai prieš aborto kaip „žmogaus teisės“ pripažinimą iš Jungtinių Tautų pusės.

Šia akcija norima atsverti pastangas padaryti abortą integralia „žmogaus teisių“ sistemos dalimi ir įtvirtinti tarptautiniuose traktatuose.

Tokios pastangos dedamos jau seniai. Už abortą advokataujančios ideologijos ir organizacijos terminą „teisė į abortą“ naudoja tarsi savaime suprantamą ir juo piktnaudžiauja: esą tie, kurie tokios teisės nepripažįsta ar ja abejoja, pažeidžia žmogaus ir konkrečiai moters teises, jomis abejoja.

„Teisės į abortą“ termino nukalimas ir bandymas jį įtvirtinti ženklina abortą remiančių pažiūrų evoliuciją. Pastarąją galima aprašyti kaip poslinkį nuo aborto suvokimo kaip negatyviosios laisvės iki pozityviosios laisvės.

Terminas „negatyvioji laisvė“ nusako asmens laisvę nuo valstybės ir jos kontrolės, nuo socialinių grupių ar kitų asmenų. Ji „negatyvi“ ta prasme, kad niekas neturi teisės priversti asmens pasirinkti vienokį ar kitokį sprendimą. Tai laisvė nuo suvaržymų ir apribojimų. Simptomiškas yra JAV pavyzdys. Šioje šalyje abortas buvo legalizuotas 1971 metų bylos „Roe vs. Wade“ išsprendimu. Jane Roe, siekusios aborto, gynėjai prieš JAV aukščiausią teismą argumentavo, jog ji turi būti laisva savo pasirinkime ir jog valstybė negali jos priversti tęsti nepageidaujamo nėštumo. Sprendimas dėl aborto esą priklauso tik moters laisvės, privatumo ir pasirinkimo sferai, į kurią valstybė nesikiša. Vėliau ši argumentacija perimta ir naudota visame pasaulyje.

Šiandien retorika yra gerokai pasikeitusi. Greta tokių deklaracijų kaip „abortas – tik moters pasirinkimas“ vis dažniau girdime, jog valstybės privalo garantuoti nesunkų (geografiškai bei materialiai) bei saugų „priėjimą“ prie aborto. Kitais žodžiais, abortas jau yra pateikiamas kaip pozityvi laisvė, kuri garantuojama valstybės.

Taigi, poslinkis iš tiesų akivaizdus. Aborto, suvokiamo kaip negatyvi laisvė, atžvilgiu valstybė nepasisako nei už, nei prieš abortą, ji paprasčiausiai nesikiša į individo sprendimą ir yra neutrali. Ji nedraudžia steigti privačias abortų klinikas, kurios realizuotų abortą pasirinkusios moters sprendimą, tačiau taip pat neverčia tokių klinikų steigti ar jose dirbti. Tačiau aborto pateikimas kaip pozityvios laisvės, kurią valstybė turi užtikrinti visoms moterims, suprantama, valstybės vaidmenį gerokai keičia. Valstybė nebėra neutrali, priešingai, tai nebe privatūs asmenys, o ji turi užtikrinti aborto „prieinamumą“, padaryti abortą normaliu standartu greta kitų nacionalinėje sveikatos apsaugos sistemoje, kurią ji kontroliuoja ir prižiūri.

Aborto tapimas iš negatyviosios laisvės pozityviąja sukūrė kitą gerai žinomą konfliktą, liečiantį vadinamąją „sąžinės laisvės“ teisę. Ši teisė, kurią rasime daugelio demokratijų įstatymuose ar net konstitucijose, teigia, jog asmuo gali atsisakyti veikti, jei tai prieštarauja jo moraliniams, etiniams ar religiniams įsitikinimams. Tipiškas pasinaudojimo šia teise pavyzdys yra atsisakymas tarnauti kariuomenėje ar patekus į ją imti ginklą į rankas dėl pacifistinių pažiūrų, atsisakymo žudyti kitus asmenis. „Sąžinės laisvės“ argumentu atsisakydami daryti abortą dažnai naudojosi ir gydytojai ar net institucijos, kurių nuostata abortas yra neleistas žmogiškos gyvybės nutraukimas. Kol abortui buvo priskiriamas negatyvios laisvės statusas, tol gydytojų sąžinės laisvė buvo daugiau ar mažiau pripažįstama. Tačiau abortą pateikiant kaip pozityviąją laisvę padėtis apsivertė. Gydytojų „sąžinės laisvę“ stengiamasi apeiti arba net raginama visai panaikinti, remiantis valstybės galia: jei abortas pripažįstamas normalia ir standartine „paslauga“, tai gydytojas negali atsisakyti jos teikti, kaip negali atsisakyti gydyti peršalimo. Jei atsisako, tada valstybė, kuri užtikrina gydymo standartus, turi priversti gydytoją atlikti „savo darbą“. Kraštutiniu atveju turėtų atimti gydytojo licenziją.

Abortą kaip „pozityvią laisvę“ ir „žmogaus teisę“ siekiama įtvirtinti, kaip minėta, ne tik paskirose valstybėse, bet ir tarptautinėje teisėje, Jungtinių Tautų rėmuose. Kadangi tarptautinių konvencijų tekstuose, kalbančiuose apie žmogaus ir moters teises, nėra aiškaus užsiminimo apie abortą, nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio vidurio imtasi gana paprastos ir efektyvios tų tekstų perinterpretavimo strategijos: viena vertus, teigiama, jog tekstas neapsiriboja ta reikšme, kurią jam suteikė jo autoriai, kad ta reikšmė „auga“ ir „plečiasi“, kita vertus, tikinama, jog jau įtvirtintos žmogaus teisės apima ir teisę į abortą. Iliustracijai galime pasitelkti abortų šalininkų interpretaciją, jog 1948-ųjų metų Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 3-is straipsnis „Kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę, laisvę ir asmens neliečiamybę“ apima ir moters „teisę į abortą“, nors Deklaracijos autorių galvose buvo visai kiti dalykai.

„Šeimos ir žmogaus teisių instituto“ akcija pasisako prieš tokio pobūdžio Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos perinterpretavimą, spaudžiant tam tikroms, politinėms, ideologinėms, kultūrinėms jėgoms, rizikuojant sugriauti didele kaina pasiektą moralinį konsensusą tarp valstybių, tautų ir kultūrų. (rk)