Visų šventųjų iškilmė

Ir išvydau kitą angelą, pakylantį nuo saulėtekio, turintį Gyvojo Dievo antspaudą. Jis šaukė skardžiu balsu keturiems angelams, kuriems buvo leista kenkti žemei ir jūrai: „Nekenkite nei žemei, nei jūrai, nei medžiams, kol paženklinsime antspaudu savo Dievo tarnų kaktas!“ Ir aš išgirdau paženklintųjų skaičių: šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai paženklintųjų iš visų Izraelio vaikų giminių.

Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose. Jie šaukė skambiu balsu: „Išgelbėjimas iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!“ Visi angelai, stovintys aplink sostą, vyresniuosius ir keturias būtybes, parpuolė prieš sostą veidais žemėn ir pagarbino Dievą, giedodami: „Amen! Palaima ir šlovė, ir išmintis, ir dėka, ir garbė, ir galybė, ir stiprybė mūsų Dievui per amžių amžius! Amen!“ Tuomet vienas iš vyresniųjų ėmė man kalbėti: „Kas tokie yra ir iš kur atėjo tie, apsivilkę baltais apsiaustais?“ Aš jam atsakiau: ,,Mano viešpatie, tu žinai“. Jis man tarė: „Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio krauju. (Apr 7, 2–4. 9–14)

ŠVENTIEJI TARP MŪSŲ

Visų Šventųjų iškilmė nėra tokia, kaip kitos, jau įprastos mums šventės. Šiandien mes jaučiamės kiek pasimetę, nes nelabai aišku, kokio šventojo užtarimo reiktų prašyti, pagaliau, reiktų gerai suvokti, kuo pasižymėjo “Visi Šventieji”, kokius ypatingus darbus atliko, gyvendami žemėje. Juk sakoma, kad mes esame kviečiami sekti šventųjų pavyzdžiu. Apie kokį pavyzdį kalbame šiandien?

Jei mėginsime rasti atsakymą į šiuos klausimus, tikriausiai liksime nustebinti, o kai kas netgi pasipiktins.

Aišku viena: Dievo požiūris į šventumą nebūtinai sutampa su žmonių pažiūromis. Jo aureolės vainikuoja galvas tų, kuriems žmonės jų gyvenimo metu prikabino ne pačias gražiausias etiketes.

Šventumas neturi nieko bendra su visuomenine padėtimi. Šios iškilmės Evangelijoje daug dažniau sutiksime žodžius apie paniekintus, pažemintus, skriaudžiamus, laikomus nevertais pagarbos žmones.

Kitaip tariant, minint “visus šventuosius”, visuomet reikia būti pasirengus prie to skaičiaus pridėti dar vieną asmenį.

Jei vadovausimės tik mums žinomais kriterijais, visuomet rizikuosime kažko nepastebėti, tuo tarpu Dievas, matantis žmogaus vidų, įvertina taip pat ir tuos, kuriems šios garbės nesuteikia žmonės.

Pirmajame šios dienos skaitinyje pateikiami simboliniai skaičiai apie šventuosius danguje, kol galiausiai prabylama apie milžinišką minią, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti.

Būtų įdomu pamėginti suskaičiuoti šventuosius, gyvenančius žemėje, nes, galų gale, juk tokia ir yra šios šventės esmė.

Šventumas – tai ne vien dangaus gyventojų likimas.

Šventieji gyvena ir čia, žemėje. Juos galime sutikti visur: gatvėje, lifte, bažnyčioje, o taip pat ir turguje, dantų gydytojo laukiamajame, degalinėje.

Jie nepriklauso praeičiai, kažkokiai neapsakomai laimingai kartai, kuomet žemėje gyveno visiems žinomi pamokslininkai, vargšų globėjai, per naktis prie bažnyčios durų besimeldžiantys princai.

Šventieji priklauso visiems laikams, o tai reiškia, taip pat ir šiandien. Jie yra mūsų amžininkai, mato visa tai, ką matome mes, juos slegia tokie pat rūpesčiai.

Šventieji neužauginami danguje. Jei kalbame apie žmones, pasiekusius dangų, visuomet dera prisiminti ir kelią, kuriuo jei dangų pasiekė.

Šventieji žemėje vilki tokiais pačiais rūbais, taip pat išgyvena dėl matomos neteisybės, gal tik kiek labiau rūpindamiesi nepažįstamu žmogumi, nei mes. Jie sveikinasi gatvėje, eina apsipirkti į parduotuvę, ir tikrai nenusiima aureolės prieš eidami ilsėtis (bent jau todėl, kad jos neturi). Susirgę, jie kreipiasi į gydytoją ir lankosi vaistinėje, o ne vaikšto išdidžiai iškėlę galvą, laukdami stebuklingo pagydymo. Jie reguliariai patiki nuodėmklausiui savo problemas, kad taip labiau priartėtų prie gailestingojo Dievo. Jie myli Bažnyčią, drauge išgyvendami dėl tų pačių problemų, kurios kyla kitiems tikintiesiems.

“O, kad galėčiau pamatyti apsireiškimą”,- kartais dūsauja pamaldūs tikintieji, ir nepastebi, kad apsireiškimų pasitaiko kur kas dažniau, nei įsivaizduojame. Reikia tiktai šiek – tiek nuleisti akis, pažvelgti į žmogaus veidą, kad suprastume, jog jame atsispindi Dievo veidas.

Šventieji irgi paprastai yra nepastebimi. Tik gerai pagalvoję, imame gailėtis praleistų progų, neįvykusių susitikimų, pro šalį praslinkusių palankių galimybių. Neveltui sakoma, kad praeiname pro šventuosius, jų nepastebėdami.

Didžiausi Dievo stebuklai jau vyksta čia, žemėje.

Stebuklas – tai, kad yra žmonių, turinčių vargšo širdį, mokančių šypsotis ašarų pilnomis akimis, apdovanotų nepaprasta jėga, tačiau nesigriebiančių prievartos, atsidavusių teisingumui, kurių širdis yra švelni ir atjaučianti, mokančių pamiršti ir atleisti nuoskaudas, kaip meilę priimančių pajuoką ir persekiojimus.

Tokių žmonių buvimas jau yra Dievo šventumo atspindys pasaulyje. (Mons. Adolfas Grušas)