Vyskupai susipažįsta su charizminio atsinaujinimo judėjimais

Šiomis dienomis Italijoje, Asyžiuje, iš viso pasaulio atvyko vyskupai, kurie nori susipažinti su naujais katalikiškais charizminio atsinaujinimo judėjimais. Tai jau antras toks tarptautinis susitikimas, kurio tema yra „Charizmos vietinės Bažnyčios gyvenime“. Apie 70 ganytojų apmąstys naujųjų charizminių bendruomenių misiją bei tai, kaip jos gali savo dvasiniu turtu ir dinamizmu dalintis su visa Bažnyčia.

Tarp pranešėjų yra ir kardinolas Giovanni Battista Re, Vyskupų kongregacijos prefektas, bei kardinolas Claudio Hummes, Klero kongregacijos prefektas.

Pirmasis pirmadienį sakytoje homilijoje pabrėžė, jog šis susitikimas Asyžiuje turi padėti ganytojams suprasti kaip ir kiek Šventoji Dvasia veikia Bažnyčios gyvenime, jį praturtindama, augindama, vesdama, padėdama atsiliepti į vis naujus iššūkius. Tai Šventoji Dvasia yra didysis Bažnyčios evangelizacijos autorius, tai ji suteikia ar sužadina įvairias tarnystes bei charizmas Bažnyčioje.

Kardinolas Hummes, taip pat pirmadienį skaitytame pranešime, kalbėjo apie dvasinį charizmų atpažinimą ir skyrimą, kurį tenką daryti vietinės Bažnyčios atsakingajam, vyskupui. Tai nėra lengva ir paprasta, nėra schematiška, dažniausiai sudėtinga ir reikalauja didelio atidumo iš ganytojų pusės.

Anot pranešėjo, pirmiausia vyskupas turi būti atviras. Reikia vengti išankstinio neigiamo nusiteikimo, kuris rizikuotų neatpažinti Šventosios Dvasios dovanų. O šios neretai būna kupinos naujovių, kurios įprastiniame kontekste gali pasirodyti labai stebinančios ir provokuojančios, daugybei „pavargusių“ krikščionių metančios entuziazme ir džiaugsme išgyvenamo tikėjimo iššūkį.

Kardinolas Hummes, remdamasis apaštalo Pauliaus laiškais, nurodė kelis kriterijus, kurie gali padėti vyskupams atpažinti Šventosios Dvasios dovanas.

Pirmas kriterijus yra tikėjimas į Jėzų Kristų. Be jo būtų prieštaravimas tarp Šventosios Dvasios ir Kristaus. Apaštalas Paulius aiškiai nurodo, jog „(...) nė vienas, kuris kalba Dievo Dvasios skatinamas, nesako: „Prakeiktas Jėzus!“ Ir nė vienas negali ištarti: „JĖZUS YRA VIEŠPATS“, jei Šventoji Dvasia nepaskatina (1 Kor 12,3)“.

Antras kriterijus yra bendras gėris, kitaip tariant, tikra ir autentiška Šventosios Dvasios duota charizma tarnauja visos bendruomenės gėriui. Ji nesiekia išaukštinti to, kuris ją gavo. Ji nepadaro vienų „pirmarūšiais“ tikinčiaisiais, o kitų „antrarūšiais“. „Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui (1 Kor 12,7)“, rašo Paulius. Be abejo, Dvasios dovanos neatskiriamos nuo asmeninio šventėjimo kelio, tačiau visada išgyvenamos altruistinėje ir bendruomeninėje perspektyvoje.

Trečiasis Pauliaus kriterijus yra (krikščioniška) meilė. Jokia Dvasios dovana negali būti atskirta nuo meilės. Gaunant Dvasios dovaną, yra gaunama ir pati Šventoji Dvasia, kuri yra meilė. O meilės esminė dimensija yra tai, kad ji nėra uždara, tačiau yra apima santykį su kitu asmeniu ar asmenimis. Neveltui Paulius skelbia, jog „Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turėčiau pranašystės dovaną, (...) tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas (1 Kor 13,1-13)“.

Ketvirtas kriterijus yra bažnytinė vienybė, kuri yra vienybė skirtingume ir kuriai aprašyti Paulius naudoja kūno analogiją. „Vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus (1 Kor 12,12)“, rašo apaštalas, prieš tai pabrėžęs, jog „esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats. Ir esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visur kur (1 Kor 12,4-6)“. Tad Šventosios Dvasios charizmos niekada negali būti Bažnyčios padalijimo, suskaldymo, vidinės nesantaikos priežastimis. (rk)