XXX eilinis sekmadienis

Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus privertęs nutilti sadukiejus, susirinko draugėn, ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas jį, paklausė: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“ Jėzus jam atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“. (Mt 22, 34-40)

MYLĖTI DIEVĄ, Mons. Adolfas Grušas

Klausimą, kurį tą dieną Jeruzalės šventykloje Jėzui uždavė Įstatymo mokytojas, evangelistas Matas vadina „gundymu“. Šis žodis mums primena pirmąjį Jėzaus susitikimą su gundytoju, kuomet Išganytojas buvo pasitraukęs į kalnus ir po keturiasdešimties dienų pasninko susidūrė su šėtonu, siūliusiu Jam pasaulio karalystes už pasidavimą galybės, godumo ir valdžios pažadams. Nuo šios akimirkos piktoji dvasia prisidengs vis kitų asmenų kaukėmis: neužilgo pabučiuos Jėzų išdaviko lūpomis, paskui slėpsis Kajafo paniekoje ir patyčiose, vėliau Piloto akmeniniame veide, o šią akimirką prisidengia Įstatymo mokytoju, prabylančiu apie meilę vien tam, kad pamėgintų paneigti Dievo meilę.
Buvo laikai, kuomet krikščionybėje buvo rizika artimo meilę suvesti tik į meilę Dievui. Šiais laikais rizikuojama pasielgti priešingai: Dievo meilę padaryti priemone pasiekti kitus žmogui ar visuomenei naudingus tikslus. Norai gali būti ir labai kilnūs, tačiau jie paneigia Dievo meilės viršenybę, apie kurią kalba Išganytojas.
Kodėl krikščionis privalo mylėti Dievą visiška ir atsidavusia meile labiau už viską? Tai reikalinga ne todėl, kad per šią meilę mes realizuojame save, ar todėl, kad ji suteikia mums malonę, užtikrina širdies ramybę ir paguodžia skausme. Dievą mylėti reikia ir ne todėl, kad ši meilė padeda mylėti ir artimą ir todėl yra naudinga, kuriant teisingesnę ir doresnę visuomenę. Dievą mylime ne dėl kokios nors naudos, nors iš tikrųjų tą naudą įžvelgti nėra sunku, bet todėl, kad, kaip sako apaštalas Jonas, Dievas pirmas mus pamilo.
Šiuolaikinė tendencija Dievo meilę įprasminti artimo meile yra gana pavojinga, nes tai paprasčiausiai reikštų tikėjimo pavertimą tam tikra etine sistema, o krikščionišką gyvenimą tarpusavio santykių, socialinių ir politinių problemų sprendimo būdu. Reiktų tik pridurti, kad tai ir daro tie pseudo krikščionys, kurie tikėjime ieško vien tik savo siekių patenkinimo. Jie nori ramybės be atsakomybės ir malonės be įsipareigojimų. Žinoma, meilė artimui paliudija mūsų meilę Dievui, tačiau tų dviejų įsakymų neįmanoma pakeisti vieno kitu.
Norint tinkamai suvokti pagrindinę taisyklę, kurios mes privalome laikytis savo krikščioniškajame gyvenime ir tinkamai išsiaiškinti tai, ką girdime Evangelijoje, reikia žvelgti į pirmąjį Gerosios Naujienos skelbėją – patį Kristų, kurio jokiu būdu neįmanoma sumenkinti nei iki didžiojo žmonijos geradario vaidmens, nei revoliucionieriaus, norėjusio sugriauti visą netikusį pasaulį.
Svarbiausia Viešpaties gyvenime yra tai, ką Jis, kaip Švenčiausiosios Trejybės Asmuo realizavo savyje, yra Dievo meilė. Jėzus be meilės dangiškajam Tėvui būtų neatpažįstamas.
Bažnyčia, pamirštanti, kad Dievo reikia klausyti labiau, negu žmonių, būtų išnaudojama ir paverčiama klusniu valdančiųjų įrankiu. Tikėjimas, apsiribojantis vien tik horizontaliu lygmeniu, mėginant jį įprasminti meile artimui ir pamirštant vertikalųjį lygmenį, vedantį pas Dievą, pasiduotų visiems naujų madų vėjams ir neišvengiamai virstų ideologija, o krikščionys taptų aklais įsakymų vykdytojais, nesugebančiais iš tikrųjų mylėti.
Supratus meilės Dievui pirmenybę reikėtų dar kartą prisiminti, jog du įsakymai, apie kuriuos kalba šios sekmadienio Evangelija yra neišskiriami. Meilės keliu neįmanoma keliauti, remiantis tik viena koja. Jei be meilės Dievui meilė artimui yra tarsi medis be šaknų, tai artimo meilė be Dievo meilės būtų tarsi medis be vaisių.