Šio trečiadienio bendrojoje audiencijoje dalyvavusiems maldininkams popiežius Benediktas
XVI kalbėjo apie prisikėlusio Kristaus centriškumą išganymo paslaptyje. Kristus apaštalams
yra įvykių vertinimo kriterijus, visų pastangų skelbiant Evangeliją tikslas. Tai yra,
kalbama apie gyvą Kristų, asmenį, kuris mane myli, su kuriuo galiu kalbėtis, kuris
manęs klausosi ir atsako. Tai yra pasaulio supratimo ir istorijos kelio principas.
Popiežius
atkreipė dėmesį, kad šv. Paulius nesistengė aprašyti atskirų Kristaus gyvenimo faktų.
Jis besikuriančioms krikščionių bendruomenėms skelbė gyvą ir tarp mūsų esantį Jėzų
Kristų. Tad svarbiausias Pauliaus kristologijos bruožas - skelbti gyvąjį Kristų, jo
mokymą ir ypatingai jo mirties ir prisikėlimo tikrovės centriškumą, pagrindą tolimesnio
krikščioniško tikėjimo ir visos Bažnyčios tikrovės vystymosi. Apaštalui Pauliui mirtis
ir prisikėlimas yra tampriai susiję. Net prisikėlęs Kristus turi žaizdas. Tariant
Paskalio žodžiais, net ir prisikėlęs, gyvenantis su mumis ir mūsų tarpe, Jis kenčia
iki pasaulio pabaigos. Nukryžiuotojo ir prisikėlusiojo Kristaus tapatumą šv. Paulius
suvokė kelyje į Damaską.
Taigi, Apaštalas susižavėjęs kontempliuoja Nukryžiuoto-prisikėlusio
paslaptį ir per Kristaus patirtas žmogiškas kančias šv. Paulius prieina prie amžinojo
buvimo, kur Kristus yra viena su Tėvu. Laiške galatams rašoma: „atėjus laiko pilnatvei,
Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius
įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę“ (Gal 4,4-5). Dvi dimensijos, buvimas
pas Tėvą ir Viešpaties atėjimas per įsikūnijimą, jau yra skelbiamos Senojo Testamento
Išminties knygose. Čia kalbama apie Išminties amžinąjį buvimą, nusileidimą ir palapinės
pasistatymą tarp žmonių. Senajame Testamente palapinė reiškia šventyklą. Tačiau iš
Naujojo Testamento perspektyvos galime suprasti, jog tai nuoroda į daug tikresnę ir
reikšmingesnę palapinę – Kristaus kūno palapinę. Šv. Paulius savo kristologijoje būtent
tuo ir remiasi. Kristuje atpažįsta visada egzistavusią amžinąją išmintį, išmintį nužengusią
ir mūsų tarpe pasistačiusią palapinę. Todėl šv. Paulius gali teigti, jog Kristus mums
tapo „galybe ir Dievo išmintimi“, jog „Dievo valia mums tapo išmintimis, teisumas,
pašventinimas ir atpirkimas“ (1 Kor 1,24.30).
Laiško filipiečiams antrajame
skyriuje randame žymųjį himną. Pasak egzegetų, jis perteikia daug senesnį tekstą.
Tai reiškia, kad dar iki šv. Pauliaus žydiškoji krikščionybė tikėjo Jėzaus dieviškumu.
Taigi, tikėjimas Jėzaus dieviškumu nėra helenistinis išradimas. Pati himno struktūra
rodo pagrindinius Kristaus nueito kelio momentus: pre-egzistencija, tapimas panašiu
į žmones ir nusižeminimas, bei, galiausiai, išaukštinimas. Labai ryškus kontrastas
tarp visiško nusižeminimo ir vėlesnio išaukštinimo Dievo garbėje. Akivaizdu, jog nusižeminimas
priešpastatomas Adomo norui tapti Dievu ir Babelio statytojams, kurie norėjo pasiekti
dangų, patys tapti dievais. Išdidumas virto savęs sunaikinimu. O Dievo Sūnaus nuolankumas
yra dieviškos meilės įgyvendinimas.
Išminties ir Kristaus sugretinimą randame
taip pat ir laiške Timotiejui: „Jis pasirodė kūne, buvo Dvasios paliudytas, pasirodęs
angelams, paskelbtas pagonims, įtikėtas pasaulyje ir šlovingai paimtas“ (1 Tim 3,16).
Remiantis šiomis prielaidomis, Jėzų galime apibūdinti kaip vienintelį Tarpininką.
Kristus yra tikrasis tiltas, vedantis į dangų ir bendrystę su Dievu.
Laiške
kolosiečiams Kristus apibūdinamas kaip „visos tvarinijos pirmgimis“ (Kol 1,15-20).
Žodis „pirmgimis“ reiškia, kad jis pirmas tarp daugelio brolių ir seserų nužengė,
kad patraukdamas prie savęs mus padarytų savo broliais ir seserimis. Tuo tarpu laiške
efeziečiams šv. Paulius sako, kad Kristus yra pilnatvė, visa pripildo ir veda į Dievą.
Taigi, Kristus mus kviečia dalyvauti savo nusižeminime, artimo meilėje, kad galėtume
dalyvauti ir jo išaukštinime, tapdami Sūnaus vaikais. (kl)