Popiežius Benediktas XVI ir patriarchas Baltramiejus I drauge vadovavo Mišparams Siksto koplyčioje

Vyskupų Sinodo asamblėjos antroji savaitė užbaigta labai ryškiu ekumeniniu akcentu. Šeštadienio vakare Vatikano apaštališkųjų rūmų Siksto koplyčioje vyko ekumeniniai Dvidešimt devintojo eilinio sekmadienio pirmieji Mišparai, kuriems vadovavo popiežius Benediktas XVI ir Konstantinopolio ekumeninis patriarchas Baltramiejus I. Mišparuose dalyvavo visi Sinodo tėvai ir kiti šiomis dienomis Vatikane vykstančios asamblėjos dalyviai. Homiliją pasakė patriarchas.

Tai buvo gana ilga, daugiau kaip pusę valandos trukusi kalba, kurioje jis, remdamasis Rytų Bažnyčių tėvais ir vėlesne tradicija kalbėjo tomis pačiomis temomis, kurias nagrinėja ir ši Vyskupų Sinodo asamblėja – Klausytis Dievo Žodžio ir jį skelbti naudojant Šventąjį Raštą; matyti Dievo Žodžio grožį kūrinijoje ir krikščioniškosios dailės kūriniuose, ypač ortodoksų Bažnyčioms būdingose ikonose; dalintis Dievo Žodžiu šventųjų bendravime ir sakramentinėje Bažnyčios vienybėje.

Prieš pradėdamas šių specifinių temų nagrinėjimą, patriarchas Baltramiejus I atkreipė dėmesį į tai, jog ortodoksų bendruomenės Bažnyčios sinodiškumui skiria ypatingą dėmesį. Sinodiškumas ir primatas yra du esminiai Bažnyčios santvarkos ir valdymo elementai,- sakė patriarchas, primindamas, jog šis klausimas buvo svarstomas pernai Ravenos mieste vykusiame katalikų ir ortodoksų teologinio dialogo mišriosios komisijos posėdyje. Jame dalyvavę ortodoksų ir katalikų Bažnyčių atstovai sutarė, jog sinodiškumo ir primato abipusė priklausomybė vienodai veikia visais Bažnyčios gyvenimo lygiais – vietiniu, regioniniu ir visuotiniu. Tad, šiandien man suteikta privilegija kreiptis į jūsų Sinodą,- sakė patriarchas Baltramiejus,- sustiprina mano viltį, jog sulauksime dienos, kai visiškai sutaps mūsų Bažnyčių požiūriai į primatą ir sinodiškumą Bažnyčios gyvenime.

Tema, kurią svarsto šis Vyskupų Sinodas,- tęsė kalbą patriarchas,- svarbi ne tik Romos katalikų Bažnyčiai, bet visiems pašauktiesiems liudyti Kristų dabartiniais laikais. Evangelizavimo misija yra nuolatinė Bažnyčios pareiga kiekvienu metu ir kiekvienoje vietoje. Ji yra Bažnyčios prigimties dalis. Bažnyčia vadinasi apaštalinė ir dėl to, kad yra ištikima apaštalų mokymui, ir dėl to, kad ji tęsia jų pašaukimą skelbti Dievo Žodį visais laikais ir kiekviename kultūriniame kontekste. Kiekviena Bažnyčios narių karta privalo vis atrasti Dievo Žodį ir vis iš naujo jį siūlyti savo laiko žmonėms, ištroškusiems dieviškosios ramybės, vilties ir meilės.

Šita misija būtų kur kas veiksmingiau vykdoma, jei krikščionys sugebėtų kalbėti vienu balsu ir jaustis vienos Bažnyčios nariais. Savo maldoje prieš kančią Viešpats labai aiškiai pasakė, jog Bažnyčios vienybė reikalinga tam, kad pasaulis įtikėtų. Dėl to, - sakė patriarchas,- labai prasminga, kad šis Sinodas atvėrė duris broliškiesiems ekumeniniams delegatams, idant visi kartu imtumės atsakomybės už pasaulio evangelizavimą ir drauge svarstytume sunkumus, su kuriais susiduria Bažnyčios misija dabartiniais laikais. (jm)