Šv. Sosto atstovo pasisakymas UNESCO taryboje

UNESCO vykdomojoje taryboje, svarstant veiksmų planą Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 60-ųjų metinių paminėjimui, taip pat kalbėjo monsinjoras Francesco Follo, nuolatinis Šventojo Sosto stebėtojas UNESCO organizacijoje Paryžiuje.

„Šventasis Sostas morališkai pilnai remia visuotinės deklaracijos bendrą idealą, taip pat joje išreikštų žmogaus teisių (supratimo) laipsnišką gilinimą“, citavo 1973 metų popiežiaus Pauliaus VI laiško UNESCO generalinei asamblėjai eilutes monsinjoras Follo.

Kuo daugiau yra tautų, kurios patenka į tarptautinių santykių sceną, tuo daugiau žmogaus teisių problematika tampa platesne ir sudėtingesne, - teigė Šventojo Sosto atstovas, primindamas, jog 1948 metais šioje scenoje dalyvavo 51 valstybė, o šiandien jau 193. Naujos šalys iškyla ir nori išreikšti kitas teises. 6000 kalbų, 7500 etninių grupių atkreipia į save dėmesį. Tarp kita ko, vis labiau pripažįstamas ir religijos socialinis vaidmuo, ne tik individualus.

Šventasis Sostas nori prisidėti ir remti iniciatyvas, kurias UNESCO rengia, minėdama 60-ąsias Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos metines, - sakė monsinjoras Follo. Pasak jo, šiame kontekste atrodo esant naudinga apmąstyti bendrą Deklaracijos vertę ir poveikį, iš vienos pusės, o iš kitos religinės laisvės giliąją prasmę.

Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, pasak Šventojo Sosto stebėtojo, yra vienas iš gražiausių įvairių kultūrinių ir religinių tradicijų sampynos vaisių, tapęs svarbiu instrumentu saugant žmogaus asmenį ir jo orumą. Žmogaus teisės yra veiksminga priemonė išsaugant taiką pasaulyje. Jos yra tarsi bendra gramatika, bendras etinis substratas tarptautiniuose santykiuose; jų skleidimas yra veiksmingas išlyginant skirtumus tarp valstybių bei socialinių grupių. Jų universalumas, jų nedalijamumas ir jų tarpusavio priklausomybė yra garantija žmogaus orumo apsaugai.

Nors tikrovė yra daugiaformė ir įvairi, neturime pasiduoti reliatyvistinių žmogaus teisių interpretacijų pagundai ar jų daliniam ir nelygiam taikymui, priklausomai nuo noro tų, kurie jas taiko. Tai reikštų patenkinti paskirus poreikius, apleidžiant žmogaus asmens, kurio teisės pripažįstamos, teisėtus poreikius. Žmogaus teisių deklaracija yra taikoma visiems žmonėms dėl jų bendros kilmės, kuri tikintiesiems yra susieta su Dievo kūryba. Žmogaus teisės yra išraiška prigimtinio įstatymo, kuris įrašytas į žmogaus širdį ir regimas skirtingose kultūrose bei civilizacijose.

Žmogaus teisių universalumas kyla ne iš grynai juridinio ar procedūrinio fakto, bet iš transcendentinės žmogaus kilmės universalumo. Asmuo turi teises, o jų pažeidimas liečia ne tik vidinį asmens orumą, bet plėšo ir visuomenės audinį. Jei žmogaus teisių suvokimas pasižymi kaita laike, tai jų įsišaknijimas žmogaus asmenyje suteikia joms universalumo statusą.

Kalbant apie religijos laisvę, - tęsė monsinjoras Follo, - pirmiausia reikia pasakyti, jog ji yra pamatinės žmogaus asmens dimensijos išraiška, kurios negalima neigti. Religijos laisvė, kuri objektyviu požiūriu apibrėžiama kaip tikėjimo arba netikėjimo, priklausymo kokiai religijai arba nepriklausymo faktas, religijos pakeitimo galimybė, subjektyviu požiūriu nėra kliūtis kitoms žmogaus dimensijoms, pavyzdžiui, pilietiškumui. Asmuo nėra fragmentuojamas, priešingai, vienijamas ir skatinamas brolystei su visais žmonėmis. Religijos laisvė yra susijusi su kitų laisve. Tai laisvė su kitais ir per kitus, taip pat su Absoliutu. Kiekviena laisvė apima savyje susaistymą tiek savo paties atžvilgiu, tiek kitų. Monsinjoras Follo priminė popiežiaus Benedikto XVI žodžius, pasakytus neseno vizito Prancūzijoje metu, Bernardinų kolegijoje: tarp (religijos) laisvės ir susisaistymo yra nuolatinė įtampa. Reikia saugotis nukrypimo prie dviejų polių: link subjektyvaus arbitralumo arba fundamentalistinio fanatizmo. (rk)